V.Uspaskich: ribos, kurias peržengus Lietuvai bankroto nepavyks išvengti

— Pone Viktorai, paprastai ir aiškiai įvertinkite dabartinę Lietuvos ekonominę padėtį bei valdančiosios daugumos pasiekimus per šią kadenciją.

— Kaip pasakytų Nobelio premijos laureatai Thomas J. Sargentas ir Christopheris Simsas, ateina momentas, kai lieka vienintelė išeitis — tokie finansiniai instrumentai kaip infliacija arba  devalvacija, kuriais padengiamas šalies biudžeto deficitas, o tai neišvengiamai skurdina žmones, nes būtent infliacija ir devalvacija stipriai sumažina perkamąją galią, žmonių santaupas, pensijas, atlyginimus ir kitas pajamas.

— Tai ką reikėtų daryti?

— Mes negalime to toleruoti. Turėdami tokį didelį žmonių pasitikėjimą, to toleruoti neturi teisės ir mūsų prezidentė. O pasitikėjimas — tai žmonių tikėjimas jos pasakymu „Prezidentė žino, ką daro“. Todėl klaidų tauta neatleis, nesvarbu, ar ji dar bus šiame poste ar ne.

Yra tokia liaudies patarlė — nuo meilės iki neapykantos vienas žingsnis. Ateis laikas, kai tauta vien griežta retorika nebus pasotinta. Tauta norės rezultatų.

Visiškai nenoriu įgelti dabartinei valdžiai, bet kaip populiariausios partijos lyderis neturiu teisės tylėti, nes tai būtų neatsakinga. Nesvarbu, kokios pasekmės manęs laukia už pasakytą tiesą, pas mus juk už tiesą persekiojama ir baudžiama, bet nenoriu sulaukti to jausmo, kai iš baimės nutylėdamas imi savęs nekęsti, todėl pabandysiu nupiešti tikrą Lietuvos finansinį paveikslą. Ir bandysiu tai padaryti taip, kad būtų suprantama paprastam žmogui.

— Ir koks gi tas realus Lietuvos finansinis paveikslas?

— Imkime pagrindinius rodiklius, kuriais matuojama šalies ekonominė padėtis, taip pat kelis rodiklius, kurie rodo žmogaus egzistavimo ar pragyvenimo lygį. Juos įvertinus galima realiai matyti ar dabartinė valdžia išgelbėjo Lietuvą, ar įklampino ją į pavojingą pelkę, ir ar galima tokiai valdžiai patikėti ir toliau valdyti šalį?

2008 metų duomenys lyginami su dabartinės valdžios trijų metų valdymo rezultatais (2009, 2010, 2011 m.) bei prognozuojamais rodikliais 2012 metais.

Apie ką kalba šie skaičiai? Juk skaičiai nemeluoja. Ar galima girtis tokiais pasiekimais, kuriuos jie rodo?

— 1 lentelės eilutėje  parodyta, kad 2008 metų BVP siekė 112,084 mlrd. Lt, o 2011 metais — 105,7 mlrd. Lt, tai yra 6,384 mlrd. Lt mažiau. Be to, (reikia priminti, kad paimti kreditai ir ES pinigai taip pat patenka į BVP rodiklį), valstybės skola tais metais taip pat padidino BVP rodiklį (2  eilutė ), vadinasi, jeigu 2008 metais turėjome tik 17,375 mlrd. Lt skolą, tai 2011 metais ji jau sudarė 38,9 mlrd. Lt. Skirtumas, t.y. skolos padidėjimas, lygus 21,525 mlrd. Lt.

Tam, kad nekvaršinčiau skaitytojams galvos, neskaičiuosiu kiekvienų metų atskirai. (Nors taip ir neskaičiuojama, tegul atleidžia man specialistai.) Tačiau taip skaitytojams bus suprantamiau, nors paklaida bus nedidelė, ir jis bus naudinga valdžiai, todėl kad aš ėmiau palyginti 2011 metus, kai buvo didžiausias augimas.

Juolab, kad skolinti pinigai dažniausiai persidengia su kitų metų biudžetu, todėl supaprastinsiu jų apskaitą ir padalinsiu iš trijų metų, kad matytumėm vidutiniškai gautą sumą, turėjusią tiesioginės įtakos BVP rodikliui (dar kartą atsiprašau už supaprastinimą). 21,525 mlrd. Lt padalinus iš trijų metų, gaunama 7,175 mlrd. Lt skolintų pinigų.

Neuždirbti kredito pinigai, kuriais finansuojamas viešasis sektorius, patenka į BVP rodiklį. Vadinasi, iš 2011 metų BVP, kuris lygus 105,7 mlrd. Lt, atėmus neuždirbtus 7,175 mlrd. Lt skolos, bus gauta 98,525 mlrd. Lt.

Tai dar ne viskas, juk dar yra Europos Sąjungos (ES) lėšos, kurios taip pat turi tiesioginės įtakos BVP rodikliui. 2008 metais Lietuvos ekonomikai buvo skirta 3,482 mlrd. Lt ES pinigų. Čia taip pat supaprastinsiu apskaičiavimą ir paimsiu trijų metų gautų ES lėšų vidurkį (5 lentelės  eilutę ), bendra 2009–2011 metais gautų ES pinigų suma lygi 18,075 mlrd. Lt, kurią padalinus iš trijų, gauname vidutiniškai kasmet 6,025 mlrd. Lt.

Iš šio vidurkio atėmę 2008 metais gautus ES pinigus (6,025–3,482), pamatysime, kad per pastaruosius trejus metus ES finansavimas buvo vidutiniškai 2,543 mlrd. Lt didesnis, nei 2008 metais.

Taigi, iš 98,525 mlrd. Lt atimame 2,543 mlrd. Lt ir tai bus lygu 95,982 mlrd. Lt. Tai ir yra realus Lietuvos BVP 2011 metais ir jis parodo, ką mūsų valstybė sukūrė pati, visa kita juk yra skola ir ES pinigai. Tai yra ne valdžios nuopelnas, o galbūt atvirkščiai — jos sukrauta našta ateities kartoms.

2008 metais BVP buvo lygus 112,084 mlrd. Lt, o 2011 metais — jis tesiekė 95,982 mlrd. Lt, t.y. 16,102 mlrd. Lt mažesnis nei 2008 metais, o tai yra 14,36 proc.

Žinoma, šitie pinigai dirba mūsų ekonomikoje, bet tai nėra valdžios nuopelnas. Maža to, jei mes norėtume sugrįžti į 2008 metų lygį, augti nuo mažesnės sumos jau reikia ne 14 proc., o 17 proc.

Jau net neskaičiuoju, kad emigrantų uždirbti pinigai siekia 3–4 mlrd. Lt kasmet, o tai yra didžiulė parama Lietuvos ekonomikai, einanti tiesiai į BVP rodiklį ir gerinanti tą skaičių apie 3 proc. Kokie yra dabartinės valdžios nuopelnai pritraukiant šiuos pinigus? Greičiau atvirkščiai — čia valdžia nusipelnė tik skriausdama žmones, kurie buvo priversti emigruoti.

Žmonės, nesugebantys išmaitinti savo šeimų ir išlaikyti būstų, iš nevilties važiuoja į užsienį, yra žeminami, gyvena baisiomis sąlygomis, ilgam išsiskiria su sutuoktiniais ir vaikais tam, kad galėtų siųsti pinigus į Lietuvą ir padėti šeimai. Jie net neįtaria, kad didėjantis emigrantų skaičius padeda valdžiai girtis ekonominių rodiklių augimu, nedarbo mažinimu. Valdžiai, kuri išvarė iš gimtosios Lietuvos.

Kyla klausimas, apie kokį ekonomikos pakilimą ir savo nuopelnus kalba dabartinė valdžia?

Štai jums ir rezultatas. 1 lenteles eilutėje  matome tikrojo savo jėgomis sukurto BVP trijų metų vidurkį — 14 proc. 2 eilutėje  matome, kad 2008 metais skola siekė 17,375 mlrd. Lt, o 2012 metais prognozuojama skola pasieks 44,7 mlrd. Lt. Tai yra 27,325 mlrd. Lt daugiau ir parodo, kad per ketverius dabartinės valdžios valdymo metus valstybės skola padidėjo 2,5 karto daugiau nei per aštuoniolika nepriklausomybės metų.

Skolos aptarnavimas (4 eilutė ) 2008 metais lygus 0,781 mlrd. Lt, o 2012 metais jis sieks 2,105 mlrd. Lt — tai yra 3 kartus daugiau.

Aukso atsargos (8 eilutė ) 2008 metų pradžioje buvo lygios 9 tonoms, o 2012 metais tesieks 5,8 tonos. Būtina atkreipti dėmesį į faktą, kad per šį laikotarpį aukso kaina padidėjo mažiausiai du kartus, vadinasi, jei kaina nepasikeistų, dėl neišprusėlių kaltės šiandien aukso jau nebūtų likę.

Ir dar labai svarbus rodiklis. Atrodytų, mokesčiai buvo didinami tam, kad kuo daugiau BVP būtų perskirstyta per valstybės biudžetą, bet išėjo apgailėtinas rezultatas — 2008 metų perskirstymas siekė 31 proc., o 2011 metais, kai buvo paskelbta kova su šešėliu, tesiekė 28,9 proc. Vadinasi, net padidinus mokesčius, lėšų perskirstymas nepadidėjo, o sumažėjo. Peršasi išvada, kad dar daugiau verslo buvo nustumta į šešėlį. Beje, palyginkime: kaimyninėje Estijoje visos viešosios valstybės pajamos sudaro 41 proc. nuo BVP.

Pagrindinio žmonių išlaidų krepšelio įvertinimas parodo, kad per tuos pačius 3 metus žmonių perkamoji galia sumažėjo 23 proc.

Ir vėl kyla akivaizdus klausimas, apie kokius nuopelnus kalba mūsų valdžia? Apie kokį Lietuvos išgelbėjimą kalbama?

Apskaičiavus tų pačių trijų metų ES šalių vidurkį, BVP smukimas vidutiniškai sudaro 0,5 proc., o Lietuvos — 14,3 proc., tas yra 15 kartų daugiau nei ES vidurkis.

Emigracija padidėjo tris kartus.

Norėčiau pamatyti nors vieną rodiklį, kurį ši valdžia iš tiesų pagerino? O jei valdžiai apsiverčia liežuvis tai, ką ji daro, vadinti išgelbėjimu, ir priskirti sau nebūtus nuopelnus, vadinasi, žmonės pasirenka teisingą kelią, kai bėga į užsienį, ir bėga jie ne nuo Lietuvos, o nuo tokios valdžios.

Atsakymas į klausimą, kodėl toks apgailėtinas valdžios darbo rezultatas yra paprastas — korupcijos klestėjimas, savų protekcionizmas ir nekompetencija. Visa tai privedė šalį prie pavojingos ribos.

Man tai nėra netikėta. Jei peržvelgtumėte mano straipsnius ir pranešimus nuo 2007 metų, nes netvarka, atitinkanti šiandien nupieštą paveikslą, prasidėjo būtent nuo Gedimino Kirkilo valdymo laikų, pamatysite, kad mano prognozuojamas rezultatas buvo būtent toks, kokį turime šiandien. Taip pat buvo ir mano pasiūlymų, kaip išvengti visiško fiasko.

Gerbiamieji, Lietuvos ekonomika neatlaikys tokios skolos, jeigu nebus sustabdytas skolinimosi tempas, jeigu toks skolinimosi tempas bus ir per kitą kadenciją, rezultatas bus graudus.

Norėtųsi paklausti prezidentės — nejaugi ją tenkina šios Vyriausybės ir valdžios, vadinasi, ir jos pačios, darbo rezultatai? Ar ją tenkina toks į dugną tempiantis plaukimas pasroviui, belaukiant kadencijos pabaigos?

Prezidente, kol nevėlu, imkitės ryžtingų veiksmų. Jūs turite unikalią galimybę, kokios neturėjo nei vienas Lietuvos prezidentas. Jei tauta sukils, ji nuvers ir Jus. Tuomet nepadės aukšti reitingai. Kreipiuosi su visa pagarba Jums, prezidente, ir pasiryžimu dirbti Lietuvos labui.

Prezidentė turėtų imtis iniciatyvos ir formuoti nacionalinę Vyriausybę, sudarytą ne iš nuolankių ir su viskuo sutinkančių bei savo nuomonės neturinčių prisitaikėlių ar tik siekiančių savo asmeninių interesų žmonių, o iš specialistų, kurie supranta, kas yra rinkos dėsniai, geba numatyti į priekį priimamų sprendimų pasekmes ir apskaičiuoja, kaip rinka reaguos į tuos sprendimus.

Tai gali įvertinti tie, kurie ne vieną kartą savo kailiu patyrė, kas yra buki valdžios sprendimai, kaip vienas ar kitas valdžios sprendimas iškreipia visą rinką, kaip tie sprendimai sujaukia galimybę civilizuotai konkuruoti. Tada rinkos dėsniai, kurių mūsų nekompetentinga valdžia apskaičiuoti nesugeba, šluoja mūsų ekonomiką nuo pat šaknų.

Nėra jokių šansų ištraukti Lietuvos ekonomiką iš duobės, jei nebus sukurtos sąlygos generuojančiai ekonomikai, jei nebus sukurtos konkurencinės sąlygos šeimos verslo vystymuisi mažmeninėje rinkoje, jei nebus sąlygų lygiaverčiam konkuravimui su kaimyninėmis valstybėmis ir t.t.

Niekas neneigia, kad reikia skatinti ir remti atradimus aukštų technologijų srityje, remti tokių technologijų gamybą mūsų teritorijoje, kurti kuo daugiau intelektualių darbo vietų finansų srityje ir t.t., tačiau būtina suprasti, kad reikalingas ir tradicinis verslas. Tai įrodė JAV ekonomika, kuri skiria ypatingą dėmesį tradiciniam verslui ir kuria sąlygas jam skatinti, nes būtent šita sritis imli darbo vietų kūrimui ir būtent toks verslas sukuria daugiausiai darbo vietų.

Jeigu pažiūrėtume į vertybinių popierių biržų praktiką, pamatytume, kad brokeriai labiausiai laukia statistikos ne apie aukštąsias technologijas, o apie darbo rinką, apie pastatytų ir parduotų namų skaičių, apie grūdų suvartojimo kiekį, metalo panaudojimą, apie pagamintą techniką, apie kasdienių prekių vartojimo sumažėjimą ar padidėjimą. Tai yra visų pasaulinių indeksų pagrindas.

Nusileiskite ant žemės, mums dar anksti skristi į kosmosą. Mes vis dar vežamės šlamštą iš užsienio ir džiaugiamės gražia pakuote net nepažiūrėję, kas yra viduje.

Nuo senų laikų įrodyta, kad ne visi gali būti verslininkais iš prigimties, tai reiškia, jog ir ne visi gali būti gerais administratoriais. Kol mūsų valdžios fantazuotojai to nesupras, nieko nebus.

Mes privalome išvystyti mūsų ekonomiką taip, kad sugebėtume subalansuoti biudžetą, kad nustotume skolintis ir pradėtume grąžinti skolas. Kitaip mūsų laukia Graikijos likimas, iš kurio mes kapstysimės daug sunkiau, nes ES valstybės-donorės vieną dieną nustos dangstyti tokių šalių kaip Lietuva defektus.