Mus vienija tik šnapsas, beprotybė ir charakiri

Tuomet viskas atrodė labai jau patetiškai ir neskoningai, kaip kokioje pigioje ,butaforija perkrautoje operoje, o dabar- kaip giliame neobeketiškame Lietuvos kine.
Tuomet priešas atrodė nežinomas ir nuolat keičiantis puolimo kryptį, o dabar- aiškiai žinome, jog priešai yra visi ir mes patys. Žodžiu, istoriškai ir estetiškai žiūrint- tobulėjame. Tad, te niekas nedrįsta ginčytis, jog gerokai pažengėme šiame specifinės suicidijos mene. Mes pagaliau išmokome  kur kas kūrybiškiau išnaudoti laiko, erdvės ir kompozicijos elementus. Tapome didmeistriais.

Ankščiau susidegindavom staiga, ūmiai. Viskas baigdavosi priešų meniniu nusivylimu-  jie juk visad tikisi ilgesnio ir išraiškingesnio priešo kankinimo(si). O dabar priešai (t.y.-visi ir mes patys) gali mėgautis ilgėliausiu performansu: dešimtis metų gėrėtis kaip nuo kepenų cirozės pilkėja, gelsvėja ir žaliuoja mūsų kūnai, kaip laipsniškai pakrinka kūnų motorika (nuo alkoholizmo pradžioje ekspresyviai judančių kumščių ir visa gerkle traukiamų zongų, iliustruojamų plačiais gestais ir temperamentingais apsikabinimais bei dramatiškais paverkšlenimais, iki statiškos ir trūkčiojančios eigasties, bei taupių gestų paskutinėje stadijoje ); galime grožėtis kaip ilgainiui  ima transformuotis mąstymas ir jojo kalbinė išraiška (nuo ilgų nesiliaujančių santykių aiškinimosi dialogų ir dar ilgesnių išpažinties monologų , iki finalinių scenų, kai personažai  tepajėgia kalbėti vien  trumpais ir mįslingais haiku, pavyzdžiui „Duok pora litų/trūksta kelionei/šalta, b***“).

Šešis amžius atgalios galabydavomės kažkaip jau provincialiai: už aukštos tvoros, susispietę vienan kieman, į krūvą, kaip kokie gyvuliai. Gi dabar mes išaudojame kur kas platesnes ir įdomesnes erdves, ir išgauname kur kas įstabesnių erdvės ir mūsų asmeninio likimo dermių: deginamės kas virtuvėje, kas miegamąjame, kas svetainėje,kas pirtelėse, kas parkuose, vienas, štai, - pridvokusiam bare, kitas, žiūrėk,- prabangiame restorane, vienas- liūdnų giminaičių baliuje, kitas- linksmų pakrūminių sugėrime; o kur dar ofise plečkutė iš po darbastalio, jau nekalbant apie  tarptautines deginimosi erdves- nuo Norvegijos iki Britanijos pub‘ų.

Dar nuo ankstyvųjų  viduramžių  mums buvo būdingos statiškos, kone romaninio stiliaus  kolektyviškos savižudybės (kai oriai kvadratu sustodavome vidur kiemo ir lėtu judesiu skeldami titnagą, degdavom pilkas linines drapanas), kurios to meto europiečiams, vaizduotėje jau besideginusiems gotikos liepsnose, atrodė baisus meninis ir kultūrinis atsilikimas. O dabar galime ir vėl savimi didžiuotis, regėdami akivaizdų tobulėjimą: deginamės aukštai iškėlę butelį, sėdėdami fotelyje su brendžio taure, judrių draugų būryje laistydami šampaną, šokdami su sidro butelaičiu, mušdamiesi po spirituotų išpažinčių, rėkdami girti per sporto varžybas ir vydamiesi priešų sirgalius po jų, daužydami snukius kaimynams arba veizolus parduotuvių vitrinoms.
 Žodžiu, įvaldėm pačias ekspresyviausias alkoholinės suicidijos kompozicijas. Kaip tikri meistriai. Kaip tikri didmeistriai.

Tad dar kartą galiu pasididžiuoti mūsų tauta ir kiekvienam prancūzui, italiūkščiui ar ispanui, neva garsėjantiems alkoholio vartojimo kultūra, parodyti mūsų tautinio gėrimo unikalumą. O tai padaryti nėra sunku. Tiesiog, pasisodini prieš save minėtą kokį tai prancūzą-italą-ispaną ir drauge su juo geri, o gerdamas demonstratyviai piktėji ir niršti. Tada, netikėtai, pašoki ant stalo, imi riaumoti ir nagais drąskyti orą, visai kaip rudoji meška.O pabaigoje imi vytis sugėrovą, pavymui laidydamas jam rusiškų keiksmų strielbas arba, jei pavyks, ekskrementus.

Minėti kitataučiai sugėrovai, regėdami tokią transformaciją, suvoks keletą dalykų apie mūsų tautinį unikalumą: pirma, kad alkoholis mumyse pažadina pagonišką kovotoją (o ne plepų ir atviraširdį europietį), antra, kad alkoholis  mums antra religija, kurios vienas svarbiausių ritualų- persikūnijimas į stiprią mešką (ką čia jūsų slabnas Jėzulis), trečia, kad mes tai ne jūs, suknisti silnapaučiai jyvrasajūznikai, mes- didingosios Rusios palikuonys, dar pačių carų išmokyti šios dvasingos pjanstvos paslapčių ir, galų gale, kad gėrimas mums yra garbinga pareiga pasiekti anapusybę, kurioje gyvena išmintingi protėviai-totemai, galintys mums galutinai perduoti savo laukinę lokio galią.
Ai, dar pamiršau- tuo veiksmu geriausiai galima įrodyti, jog mes išties „Drąsi šalis“.

O dabar, nuo iškilmingo ir kiek pagyringo tono pereikime prie konkrečių faktų, kad mūsų priešai pagaliau suvoktų, jog mūsų tautiška lėtinė savižudybė naudojant šnapsą yra ne kas kita, o sąmoningas ir be galo garbingas didingos sielos išvadavimas iš valdžios nustekento kūno, prilygstantis samurajaus  charakiri (arba sepuku)- tai šimtmečius tobulintai ritualinei savižudybei.

O kad geriau šią paralelę suvoktumėte, padarysiu trumpą įžangą į šį vyrišką samurajaus pasaulį. Taigi, atlikdamas charakiri, samurajus įveikia skausmą ir nugali mirties baimę, bei demonstruoja savo stiprybę, arba, papraščiau kalbat- įrodo esąs vyras, o ne kokia tai boba. Todėl ne vienas samurajų rašė, kad norint perpjauti sau pilvą reikia ypatingos drąsos, ir ilgainiui tai tapo tik jų privilegija. Paprastiems žmonėms buvo leista pasikarti ar nusiskandinti,o  samurajų moterims persipjauti gerklę, tačiau tik samurajai galėjo įvykdyti sepuku arba charakiri (charakiri skamba kiečiau už sepuku, tad jį ir naudosiu, kad mūsų slaviško- čingischaniško kraujo turintys vyrai neįsižeistų ir būtų tokiu skambiai aštriu žodžiu pamaloninti).

Beje, svarbu paminėti ir tai, jog vienas samurajus, gerokai vėliau po pirmosios tokio pobūdžio savižudybės rašė, kad kūnas ir siela yra kaip obuolys ir jo šerdis. Tai galima pamatyti tik akimis. Todėl kaip ir norint pamatyti obuolio šerdį, jį reikia perpjauti peiliu, taip ir žmogaus siela tampa matoma tik „išlaisvinus“ ją iš kūno.

Tad dabar patys matote kiek daug esama panašumų tarp mūsų spirituotos suicidijos ir samurajų charakiri. O jei dar nematote, tai pasakysiu, pirštu parodysiu, kad tik lietuvio garbę apginti.
Štai, argi gerdami mes neįveikiame mirties baimės? Tik pažiūrėkite kaip elgiamės po pirmo butelio vodkės: lyg bebaimiai sėdamės už vairo ir lekiam visu greičiu, šienaudami pakelėj vaikus, studentus ir pensininkus, taip ne tik į geresnį pasaulį juos pasiųsdami (juk nuo samurajaus kardo mirti eiliniams garbingiau nei prieš save ranką pakelti, ar ne?) , bet ir patys pasiryžę bet kada ten save iškeldint.
Argi po pirmo butelio degtinaitės mes netampame bebaimiais kariais, šalinančiais pakeliui (iki pirmo „načnyko“ ar degalinės) visus sutiktus ir nesutiktus priešus, o grįžę mano ir pagrindinius- isterišką žmoną su glušais vaikais? Argi ištvatijus butelaitį mums jūra ne iki kelių, argi tada mes nepasiryžę kad ir visą Atlantą perplaukti, nė baltųjų ryklių nesibaiminant? Ir ar visą tą laiką, mirties pavidalams į akis žiūrint, mes neįrodome esą vyrai, tikri vyrai, o ne kokios tai pelių ir mėnesinių bijančios bobos? Taip, taip, ir dar kartą taip. Kaip byloja senas geras samurajiškas posakis: “ Tauras. Tikrų vyrų alus. Pelnytai“ (kas nesuprato, paaiškinu potekstę: „Mirtis. Tikrų vyrų dalia. Pelnytai“).

Pirmąjį panašumą su samurajų charakiri įrodę, eikime prie sekančio. Tai jau dvasingesnė pakopa. Pirmoji pakopa, kalbanti apie charakiri arba šnapsą pasirinkusį vyrą, buvo nuoroda į vyrą kaip bebaimį kūną, o antroji kalbės jau apie vyrą kaip apie bebaimį dvasinį sutvėrimą: tiek samurajus, tiek vietinis lietuvis, pasirinkdami mirtį, žino, jog jie nori pamatyti savo kūne (obuolyje) esančią šerdį (sielą), t.y. išvaduoti sielą iš kūno. Samurajus žino, jog siela yra pilve. Tą patį žino ir tikras vyras lietuvis. Šio fakto nežino likę prastuoliai, todėl jų mirtys būna labai gėdingos- nusiskandinant, pasikariant arba nusišaunant. Samurajus ir vyras lietuvis žino kur rasti sielą ir kaip ją išvaduoti, o eiliniai (tiek Japonijos tiek Lietuvos) mirtingieji- ne. Todėl iškart gatvėje atskirsite tikrą vyrą lietuvį, tą tikrą suicidinį alkoholiką-samurajų : jis eina arba nuo alaus išpurtusiu pilvu (kas rodo jo išaugusią ir išsiveržti siekiančią sielą) arba palinkęs ir  susiėmęs už dešiniojo šono (kas rodo arba skrandžio opą arba cirozės pakirstas kepenis- bet kokiu atveju jis sako „raižo pilvą“, o šis ženklas reiškia „skauda sielą,reikia pagaliau ją išlaisvint“).

Žinoma, atsiranda tikrų bobų, apsimetančių mokslo vyrais ir aiškinančių, jog degtinėlės charakiri naikina sielą, esančią smegenyse („patekęs alkoholis į kraują veikiamas dehildrogenazės virsta actoldehidu. Actoldehidas, patekęs į smegenis, reaguodamas su dviem neuromigatoriaus dopamino molekulėm, virsta medžiaga, kuri tiktai viena CH grupe skiriasi nuo morfijaus. O morfijus palaipsniui sunaikina centrinę nervų sistemą“- sako jie, neatradę to, ką jau seniai atrado mūsų didvyriai , netgi turintys tam skirtą posakį „Kalnapilis- atradimo skonis“. Kalnapilis čia tas pats kas anapilis, arba sielų (t.y. tikrų vyrų) buveinė).

Bet mokslas mums buvo ir liks priešu, mat jis smukdo mūsų valią žudytis (t.y. norą bendrauti su protėviais, statytis anapilyje namus ir auginti vaiduoklius vaikus) ir taip siekti dvasinio išsilaisvinimo. 
Dar kai meldėmės medžiams, žolėms ir meškoms, toje išsigimusioje  ir bedvasėje Europoje jau tada kaip pasiutę veisėsi mokslo vyrai ir mums aiškino, kad neva gamta tai kažkokia medžiaga, materijolas, daiktas ir jos garbint neverta, o tik naudot ją savo reikmėm ir Dievui. O praėjus pusei tūkstančio metų jie ir vėl mūsų religinius pamatus griauna, sakydami, kad oj! negerai tiek daug gerti, sveikatą prarasit ir psichiką sužalosit.  Sako nė nesuvokdami, jog mūsų vyrai sveikata ir psichika netiki ir dar ten visokiais organais ir jų veikla. Netiki, nes žino, jog tikri vyrai turi tik sielą, ir nieko daugiau. O kai tos mokslo bobos dar priduria kokį neva gąsdinti turintį faktą, pvz. „ar žinai, kad du tūkstančiai vienuoliktaisiais metais Lietuvos ligoninėse gydyta penkiasdešimt  du tūkstančiai pacientų dėl lėtinio alkoholizmo“, mūsų vyrai tik išsišaipo iš tokio jų teologinio neišprusimo. Idiotai!  Juk tie penkiasdešimt  du tūkstančiai  yra ne kas kita, kaip aukščiausią laipsnį pasiekę samurajai, kuriems teliko vos porą ašmenų pasukimų ir jų siela bus išlaisvinta. Bet ką tu netikinčiam paaiškinsi. Kas nepažino dvasinio kelio, tamsoje ir liks iki gyvenimo galo klajoti. O mes, tuo tarpu, išrinktieji, ir toliau tobulinsime alkoholinio charakiri ritualus, ypač vieną iš jų- krepšinį.
Krepšinis yra antroji mūsų religija. O pirmoji- alkoholizmas. Bet čia tas pats kas budizmas ir zen‘budizmas. Abu vieno galo reiškinys, ta pati religija, tik kad zenbudistai daugiau pokštauja nei budistai, kaip kad alkoholikai linksmesni už krepšininkus. Tai, regis, visai suprantama ir natūralu, mat krepšininkai  yra dievai, kurie žaisdami krepšinį, iš tiesų atlieka labai rimtą ir atsakingą kolektyvinio dvasios išlaisvinimo iš kūno mišias: krepšininkai yra dievai, o kamuolys- tai mūsų pilvo, kuriame įsikūrusi siela, simbolis. Tad visas žaidimas yra ne kas kita, o išsilaisvinusios dvasios pergalė prieš kūną. Neveltui sirgaliai, t.y. alkoholikai, taip ekstatiškai reaguoja į kievieną kamuolio krustelėjimą aikštėje, ypač kai jis lenda į krepšį, simbolizuojantį angą į anapusybę. Tada visi pašoka ir džiaugsmingai surinka, lyg koks būrys, švenčiantis gentainio mirtį, t.y. ilgai lauktą jo sielos išsivadavimą iš šios ašarų ir skausmo pakalnės. Beje, namie likę alkoholiniai samurajai taip pat stebi per TV šį religinį ritualą, kaip prie kokio mirusiojo budintys Tibeto vienuoliai, nuolat mirusiojo sielą mokydami ir visaip kaip tik įmanoma drąsindami. „Davai, davai, varyk, ko žiopsai!” – rėkia jie, tikėdamiesi, kad to mirusiojo siela nepaklys anapusybės labirinte ir ras slaptą įėjimą į protėvių pilį. O kai mirusysiojo siela (primenu-ją simbolizuoja kamuolys) randa, pataiko išeiti, tie budėtojai  pakyla nuo fotelių ir rėkia- „Jėėėė!!! Kiauras!!!”. Jie šiam religiniam ritualui turi net specifinę maldelę “Kalnapilis- nepraleisk nė vieno momento”. Dar kartą primenu, jog “Kalnapilis” reiškia anapilį,  t.y. ant kalno stovinčią mirusių protėvių pilį, dvasių buveinę, o “momentas”- tai ta akimirka, kai siela pagaliau randa išėjimą į anapus.
 Taigi, sudalyvavę sėkmingose mišiose visi skuba į gatvę vartyti stulpų ir daužyti vitrinų. Taip nusiaubdami miestą, šie alkoholiniai samurajai simboliškai atiduoda pagarbą anapilyje jų laukiantiems protėviams, ir tikisi, jog mirties nyksmo paliestas miestas protėvius įkvėps dar greičiau juos pasiimti.
Beje, jei pastebėjot, šios alkoholinės, t.y.krepšinio religijos dievai labai  jau panašūs į kadais mirusius mūsų dar Maironio apdainuotus protėvius- milžinus: aukšti, ištįsę, beveik nenusakomais ir apsiblausiusiais žvilgsniais, mažakalbiai, dažnai apsupti gražių vaidilučių- manekenių ar TV žvaigždžių. Nesupainiokite, tie blausūs žvilgsniai nereiškia  anei protinio tingumo anei kokios lakesnės minties stygiaus, bet, priešingai- jų akyse galima įžvelgti  anapusybės dausų miglą, tą amžiną paguodą ir viltį, kurio pasiekimo būdo jau seniai mus išmokė vienas iš dievų, ant plakatinių evangelijų štai tokį dvasinį priesaką nurodęs “Kilk arba traukis”. Kas dar nesuprato, aiškinu- kilk į dausas, išlaisvinęs savo sielą ar traukis į pragarus, jei esi nusidėjęs. 
“Kilk arba traukis”- tikras dievas neplepa kaip boba, o jei ir ką ištaria- tai tik vyriška liepiamąja nuosaka.
O už tų miglotų krepšinio dievo akių, neabejokite tuo (tą žino kiekvienas  alkoholikas samurajus- charakiri didmeistris) yra ne kas kita, o pažadėtasis rojus, kurio krante stovi  sieloms neleidžiantis pasiklysti šviesa, arba kaip sako legendos, ten stovi “Švyturys- šedevras, pagamintas neskubinant laiko”. Ir visi viliasi kuo greičiau į tą anapilį, švyturio šalį patekti, nes laiko ten nebėra, o kur nėra laiko, galima amžinai rauginti ir rauginti, t.y. tobulinti savo sielą, nesibaiminant jokių žemiškų-politinių ar socialinių trukdžių.
Kadangi, šviežiausi Lietuvos statistikos departamento tyrimai skelbia, jog kiekvienam vyresniam nei penkiolikos metų lietuviui tenka keturiolika litrų gryno alkoholio, o pavertus degtinės puslitriais, kiekvienas lietuvis pernai išgėrė po septyniasdešimt  butelių degtinės arba šešis šimtus butelių alaus,  noriu pasidžiaugti tuo, jog Lietuvoje ne tik dauguma įgyja aukštąjį išsilavinimą, bet ir įvaldo aukštuosius dvasinius gebėjimus- tampa alkoholiniais samurajais, atliekančiais kolektyvinį charakiri, iš už debesų skanduojant susižavėjusių protėvių chorui “Meeeees lai-mėėėė-jom!!! Dun dun dun dun dun dun!!!“

P.S. labai atsiprašau už tuos nuolatinius paaiškinimus. Tiesiog tai dariau turėdamas omeny potencialią skaitytojų auditoriją- alkoholikus ir krepšininkus.

Simonas Norbutas