Medis - nepakeičiama mūsų protėvių kasdienė medžiaga

Kibirėliai iš liepų žievės

Nidoje vykusiose Senųjų amatų dienose sutikta archeologė, Šiaulių universiteto doc. dr. Birutė Kazimiera Salatkienė įvairiose senųjų amatų šventėse rodo, kaip iš liepų žievės gaminamas kibirėlis. Savo užsiėmimą moteris įvardija kaip mokslinį eksperimentą, kurio metu rekonstruojamas archeologinis radinys. Viešai demonstruoti kibirėlių gamybą iš liepų tošies dr. B. K. Salatkienė pradėjo daugiau nei prieš dešimt metų, kai ėmė dalyvauti eksperimentinės archeologijos šventėse Lietuvoje ir užsienyje.

Pirmasis liepų žievės kibirėlis, kurio pavyzdžiu atliekama rekonstrukcija, rastas 1992 m. Šiauliuose esančios Lieporių senovės gyvenvietės (IV–VII a.) šulinyje.

„Toje gyvenvietėje išlikusi metalo geležies lydymo vieta, taip pat rasti penki šuliniai. Dviejuose iš jų nuskendę po keturis liepos žievės kibirėlius. Vienas iš jų buvo visai naujas, nuskendęs nutrūkus virvutei. Buvo aiškiai matyti, kaip jie padaryti, todėl ėmiausi rekonstrukcijos“, – pasakojo archeologijos specialistė.

Rekonstruojami kibirėliai iš liepų žievės rasti tik Lieporių senovės gyvenvietėje. Panašus indas aptiktas Kernavėje, tačiau jo dugnas buvo pagamintas ne iš žievės, o iš lentelių.

Pasak mokslininkės, mūsų protėviai kibirėliams skirtą liepų žievę lupdavo nuo pat ankstyvo pavasario iki Joninių, nes tuo metu lengviausia pasiruošti kokybiškos žaliavos įvairiems vandeniui nelaidiems indams gaminti. Vėliau ji nebebūna tokia lygi ir tampri. Archeologės teigimu, nuluptą žievę reikia išversti į kitą pusę ir susukti – taip ji gali būti laikoma ne vienerius metus. Prieš naudojant žievė dvi dienas mirkoma vandenyje, ji pasidaro lanksti – tinkama gamybai. Iš žievės padarytas cilindras susiuvamas liepos karna, vėliau iš tos pačios žievės prisiuvamas dugnas. Siuvant liepos karna sutepama vašku, kad lengviau lįstų pro ylos pradurtas skylutes.

„Dėl siuvimo technikos galvos nededu, bet atrodo panašiai. Nežinau, ar jie taip siuvo, bet prisiminiau, kaip mano tėvukas batus taisydavo“, – žiniomis dalinosi mokslininkė.

Tokių kibirėlių, atrodo, galėtų nesunkiai pasigaminti ne vienas, tačiau, kaip pastebi dr. B. Salatkienė, didžiausia blogybė gaminant šiuos indus ta, kad dėl žievės tenka nupjauti medį. Čia šių dienų mokslininkams talkina girininkai, kurie nurodo plyno kirtimo vietas. „Liepynų Lietuvoje mažai, pakelėse, miestuose augančios liepos netinka. Turi būti dvidešimties centimetrų, tiesi, nešakota. Gal būtų galima panaudoti ir didelių medžių šakas“, – sakė archeologė. Būtent dėl to ji savo gaminių nėra linkusi parduoti.

Vis dėlto, kaip pastebėjo mokslininkė, anksčiau žmonės medžių negailėdavo. Toks barbariškas būdas buvo naudojamas daug metų. Pasak jos, 1912 m. siekdamas išsaugoti liepas Kauno gubernatorius uždraudė vyžų iš šių medžių karnų gamybą miesto apylinkėse.

Beržinės dėžutės

Muziejininkas Vytautas Ramanauskas eksperimentinės archeologijos švenčių metu demonstruoja beržo tošies amatą ir jos puošybą.

Pasak jo, Lietuvoje yra aštuonios rūšys beržų, bet tik dvi tinka žaliavai ruošti. Tošies amatininkai prisilupa kirtimuose. Tuomet ir atsirenka, kas bus naudojama gaminio išorei, vidui ar puošybai.

Anot V. Ramanausko, beržo tošies dėžutės dažniausiai buvo naudojamos maistui laikyti, muziejuose populiariausi eksponatai iš šios žaliavos – tabokinės.

„Beržas išlaiko kvapą, tošis turi antibakterinių savybių. Tokiuose induose pienas ilgiau nesurūgsta, miltai nesukirmija“, – beržo privalumus buityje vardijo muziejininkas.

Gaminant kibirėlius tošis susukama ir spyniniu būdu sujungiama, į vidų įdedamas dugnelis, pagaminamas dangtelis. Panašiai atrodančių indų randama ne tik Lietuvoje, bet ir visur, kur yra beržų.

Beržinių kibirėlių puošybai naudotas dažniausiai iš rago pagamintas spaudas. V. Ramanausko naudojamas spaudas rastas XIII–XIV a. kauladirbių sodyboje. Beržo žievė buvo puošiama smūginiu būdu.

Bučiai iš žilvičio vytelių

Molėtų rajone esančio Ežerų žvejybos muziejaus vedėja Alfreda Petrauskienė sakė, kad Lietuvoje žvejybos įrankiai nepakito nuo pat paleolito laikų, tik šiek tiek patobulėjo. Pirmieji rasti žvejybos įrankiai – iš žilvičių vytelių pinti bučiai, kurie būdavo statomi ežeruose, kartais upėse.

Jų pynimo paslaptis A. Petrauskienei prieš dešimtmetį perdavė alytiškis pynėjas Pranas Gaižutis. Iš dviejų dalių sudarytą žvejybos įrankį, į kurį patekusi žuvis tiesiog nebesugeba išplaukti, tenka gaminti tris dienas.

Anot muziejininkės, sunkiausia pririnkti vytelių, „nes jos turi būti gražios ir tų pačių metų“. A. Petrauskienė dažniausiai jas renka pakelėse, jei kelininkai nespėja nupjauti. „Pirmiausia reikia pasiruošti lankelius – jie turi išdžiūti, nes antraip išsikraipys. Juos galima rinktis ir iš lazdyno, žilvičio. Tačiau ne kiekvienas žilvitis tinka, kai kurie yra pernelyg traškūs, o geriausi – žvejų vadinami plačialapiai ir citrininiai“, – patirtimi dalijosi A. Petrauskienė.

Luotai

Medinių luotų meistrą Česlovą Valatką imtis šio senovinio amato paskatino sapnas. „Dirbau kultūros paveldo srityje su archeologais. Susapnavau laidojimo apeigas, kad plaukia tokia eldija, palaidota kažkas kilmingo ir gražaus. Kaip tik turėjau rąstą, ėmiau ir išskobiau, o visa informacija iš paskos atėjo“, – sakė meistras, per dvylika metų išdrožęs apie 25 luotus.

Anot jo, nesvarbu, iš kokio medžio kamieno bus daromas luotas. Populiariausi – iš drebulės ir liepos, topolio. Pats medžio rąstas padiktuoja ir luoto formą.

Luotas gaminamas iš žalios medienos, nes jei džiovinsi, anot meistro, trūks medžio šerdis, kuri pirmiausia ir yra pašalinama.

„Išskobus šerdį medis nebeturi įtampos. Tuomet daroma forma ir leidžiama į vandenį“, – aiškino meistras. Vienam luotui pagaminti, pasitelkus pagalbą, prireikia savaitės, o jo gamybai naudojami tiesūs kirviai ir vedegos.

Luotas geriausiai impregnuojamas, kai žiemos metu jame pasūdoma mėsa ar žuvis. Riebalams ir druskai įsigėrus į medieną luotas ilgai tarnaus.

Sandra Vaišvilaitė

Žurnalas "Miškai"