Žemės ūkio bendrovių asociacija: J. M. Baroso mintys kelia dviprasmiškus vertinimus

Dėl „dviejų greičių“ Europos klaidos

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos (toliau – asociacijos) prezidiumo nariams savaitraštyje „Veidas“ (2012 m. Nr. 1) atspausdintas Europos Komisijos pirmininko Jose Manuelio Baroso interviu sukėlė nevienareikšmiškus vertinimus. Tai, kad aukščiausio lygio Europos Sąjungos vadovas savo užimtoje darbotvarkėje rado laiko išsakyti savo nuomonę aktualiais ir skausmingais klausimais mažos, naujos Europos Sąjungos narės žmonėms – malonus ir pagarbos vertas faktas. Nė kiek neprieštaraujame pirmininko teiginiui „dviejų greičių“ Europa būtų didelė klaida“. Tačiau dėl tolimesnių pasisakymų – nei prieštarauti, nei sutikti.

Negalime prieštarauti, kad „nuo 2004 m. tiesioginės išmokos Lietuvos ūkininkams nuosekliai didėjo ir didės ateityje“. Galime tik patvirtinti, kad Lietuvai tiesioginių išmokų vokas 2013 m., palyginus su 2007 m., yra didesnis 2,45 karto, o palyginus su 2004 m. – dar daugiau. Bet... Kodėl po žodžiais „nuosekliai didėjo“ nepasakome visos tiesos? Juk išmokų dydžių skirtumai, skaičiuojant 1 ha, buvo ir lieka ir ekonomiškai, ir logiškai sunkiai paaiškinami, ypač žemdirbiams. 2007 m. tiesioginės išmokos Lietuvos žemdirbiams siekė tik 24,6 proc. ES vidurkio, o 2013 m. sieks 51,8 proc. Skirtumai tarp Lietuvos ir kaimyninių panašias sąlygas turinčių ES vakarų šalių skaičiuojami keliais kartais. Kai tokie paramos dydžių skirtumai pajamoms palaikyti, ar gali būti nuoširdi ir atvira kalba apie vienodas konkurencines sąlygas vieningoje ES rinkoje?

Europos Komisijos pirmininkas Jose Manuelio Baroso teigia, kad pasiūlymuose dėl 2014-2020 m. biudžeto, kuris visos ES mastu paliekamas 2013 m. lygio, Lietuvai finansinis vokas tiesioginėms išmokoms didinamas 20 proc. Tai tiesa. Tačiau išmokos 1 ha ir 2020 m. išliks 35 proc. mažesnės už ES vidurkį, o palyginus su vakarų kaimynėmis bus net pusiau mažesnės. Ar gi tai ne „dviejų greičių“ Europa?

Nemaloniai nuteikia Europos Komisijos pirmininko išsakytas argumentas, kad kartu sudėjus paramą kaimui ir žemės ūkiui, ji „yra santykinai didesnė už ES vidurkį“. Deja, mums taip neišeina. Sudėjus kartu abu ramsčius, 2013 m. 1 ha Lietuvoje tenka 240 Eurų, ES vidutiniškai – po 371. Lėšos kaimo plėtros priemonėms finansuoti Baltijos šalyse nemažiau svarbios nei tiesioginės išmokos. Pirmiausia tai ūkių modernizavimui. Technologiniu požiūriu tolokai pažengę senųjų ES valstybių narių žemdirbiai gali sau leisti tokią prabangą – nebeinvestuoti į gamybą. Deja, Lietuvoje naujų modernių traktorių turime vos 6 proc. Vidutinis traktorių amžius – 23 metai. Dar blogesnė situacija su kombainais, kita žemės ūkio technika, pastatais. Pagal aktyviųjų gamybos priemonių vertę, tenkančią ploto vienetui, Lietuva yra ES 27 šalių sąrašo paskutinėse vietose.

Todėl turėtų būti suprantami Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių keliami tikro teisingumo, nediskrinimavimo, vienodų konkurencinių sąlygų sudarymo reikalavimai.

Nuo praėjusio rudens vyksta Europos Komisijos paskelbtų dokumentų projektų nagrinėjimas, aktyvios diskusijos, pasiūlymų projektams tobulinti formulavimas. Tai teikia vilčių, kad iki 2013 m. „dviejų greičių“ Europos klaida bus ištaisyta arba sušvelninta. Deja, pirmojo Europos Komisijos asmens išankstinės nuostatos optimistiškai nenuteikia.

Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidiumo vardu

prezidentas Jeronimas Kraujelis