Vyskupas Mindaugas Sabutis: Apie tikėjimą, Dievo meilę ir šeimyninį gyvenimą

Žmogaus širdis vis tokia pati

Gerbiamas Mindaugai, ar yra toji tikra šv. Kalėdų žinia, kurią vertėtų prisiminti ir jas atšventus?

M.S.  Tai žinia, kad  į pasaulį, kuris kartais atrodo tamsus, beviltiškas, vėl ateina Dievas ir jo šviesa. Tau žinia, kad Dievas mus myli. Kad pasaulis ir mes visi nesame atsitiktinės evoliucijos produktas, nekeliaujame iš niekur į niekur, nesame palikti likimo valiai. Esame Dievo kūriniai, o šis apsigyveno tarp mūsų, vadinasi, mūsų gyvenimas turi prasmę. Prieš porą tūkstančių metų atėjęs į Betliejų, į mūsų naktį, Dievas sugrįžta pas mus kasmet.

Esame smarkiai sumaterialėję. Kažin ar ši žinia šiandien pasiekia žmonių  širdis?

M.S.:  Vienų pasiekia, kitų - ne. Sunku apibendrinti, koks yra šių dienų žmogus, problema tampa ir jo vertybių kaita, gyvenimo diktuojamas tempas. Atrodo, kad iš tų švenčių , be sotaus stalo ir dovanų, daugiau nėra jokios naudos. Atrodytų, ta Kalėdų žinia nebereikalinga,  žmonės lieka jai kurti. Kasdien girdime, matome, skaitome, kiek avarijų įvyko, kiek žmonių mirė ar nusikalto, tačiau dvasiškai svarbios informacijos negauname. Neminima, kiek žmonių į gera pakeitė savo gyvenimą. Lieka nepastebėti ir tylūs, tačiau dideli darbai: įkurtos, globojamos  prieglaudos, senelių namai, sriubos valgyklos. Kita vertus, tiems, kurie suvokia tikrąją švenčių prasmę, nereikia reklamuojamų, blizgių, supakuotų Kalėdų. Jie atšventė jas širdyse.

Vilma, Jūs, Vyskupo žmona dešimt metų dirbote liuteronų Sekmadieninėje mokykloje, artimai bendravote su vaikais. Koks šiandienos yra mažo žmogaus santykis su tikėjimu ?

V.S.:  Žmogaus širdis išlieka tokia pat per amžius, nesikeičia nepaisant civilizacijų išsivystymo. Į Sekmadieninę mokyklą susirenka vaikai iš tikinčiųjų šeimų. Tai yra savanoriška, neprivaloma mokykla, čia nebūtina lankytis kiekvieną sekmadienį. Jeigu tėvai lanko bažnyčią, yra tikintys, tai ir vaikų širdys galbūt yra atviresnės.  Sekmadieninėje mokykloje vaikų nemažėja,  nuo atsikūrimo mūsų parapija vis auga, į ją įsilieja vis naujos šeimos, ateina nauji vaikai. Manau, Dievo ir vaikų ryšys išliko ir tebėra stiprus.

Mažuma gali būti privalumas

Lietuvoje liuteronybė  –  mažumos religija. Jūsų bendruomenė, Mindaugai,  jungia apie dvidešimt tūkstančių  tikinčiųjų. Priklausyti religinei mažumai  – tai privalumas ar trūkumas?

M.S.:  Trūkumas yra nebent tai, kad kartais nusibosta aiškinti, kas toks esi. Žmonėms kyla įvairių klausimų, pavyzdžiui, kodėl liuteronų kunigam leidžiama tuoktis. Mums, užaugusiems šioje bendruomenėje, tai atrodo natūralu: tiesiog mūsų tikėjimas to nedraudžia. Daugeliu atveju mažumai priklausyti gerai: tai skatina giliau suprasti save patį ir kitus, suvokti savo tapatybę, sieki pažinti istoriją, žinoti, iš kur visa kilo, kaip prasidėjo. Galbūt mums iškyla daugiau klausimų negu didelės religinės konfesijos nariui, kuriam viskas atrodo aišku: esi kaip ir visi, priklausai daugumai, o tai teikia saugumo jausmą.

Apie liuteronybę žinome nebent tiek,  kad čia neprivalomas išpažinties sakramentas, ne toks gajus yra Mergelės Marijos kultas. Kuo gi dar ypatingas jūsų  tikėjimas?

V.S.:  Tai stipriai bendruomeniška religija. Mūsų šalyje bendruomeniškumas apskritai yra nusilpęs, tačiau mes, liuteronai, ypač labai stengiamės jį  išlaikyti. Būna,  pamatai gatvėje žmogų, nežinai jo vardo, tačiau iš veido atpažįsti liuteronų bendruomenės narį. Mūsų bažnyčioje labai svarbus yra giedojimas – tai taip pat visos bendruomenės reikalas. Per pamaldas giedame visi kartu, išpažįstame vis drauge savo nuodėmes. Išpažinties sakramentas neprivalomas, tačiau ir liuteronas, jei pageidauja, gali atlikti asmeninę išpažintį kunigui. Pamokslai taip pat visuomet skirti žmogui, sakomi per žmogų, kad kiekvienas esantis bažnyčioje pajustų, kad išsakyti žodžiai skirti būtent jam.

Visos religijose iškeliama  šeima kaip svarbi institucija, kaip pamatinė vertybė. Liuteronybė ne išimtis?

M.S.:  Šeima šiandien yra išgyvena sudėtingą laikotarpį. Matome, kiek daug yra skyrybų, vis girdime nelaimingų, nedarnių šeimų istorijas. Didelės įtakos tam turi ir šiuolaikiškas, inovatyvus gyvenimas: žmonės tapo itin mobilūs, daug keliauja. O kiek yra šeimų, išsibarsčiusių po svečias šalis,  kurių nariai negali dažniau matytis, bendrauja tik technologijų pagalba! Tai, be abejonės, daro  įtaką šeimos tvirtumui. Man ,liuteronui,  šeima – tai iš vyro ir moters santuokos kylanti sąjunga, tampanti  vienu kūnu. Šeima yra pagrindinis žmogaus pašaukimas, šeimos  institucija – viena pamatinių vertybių. Juk ir bažnyčia prasideda šeimoje, čia gimsta tikėjimas.

V.S.:  Mums, liuteronams, šeima ypač svarbi. Tai tarsi mažoji bažnyčia: tikėjimo visų pirma mokoma šeimoje. Anksčiau  tėvas, šeimos galva, vaikus sekmadieniais mokydavo iš šventųjų knygų, kartu giedodavo giesmes. Posakis „Vaikai, prie knygų!“ pirmiausiai ir reiškė, kad šiandien – sekmadienis, visiems kartu dera eiti skaityti pamokslo. Tėvo vaidmuo šeimoje išliko labai svarbus.

Nesentimentalus moters paveikslas

O  moters vaidmuo ar mažiau reikšmingas liuteronų šeimoje?

V.S.:  Nepaisant to, kad  vyras čia - pagrindinis tikėjimo „prievaizdas“ , žmonos vaidmuo tai pat labai svarbus. Dar nuo Liuterio laikų pabrėžiamas motinos išsilavinimas tikėjimo reikaluose, juk būtent mama tampa pirmąja vaikų mokytoja. Daug dėmesio skiriama mergaičių lavinimui. Liuteronybės centras yra Kristus, o katalikai, puoselėjantys labai ryškų Mergelės Marijos paveikslą, nuo senų laikų su juo ir sieja doros moters prototipą: švelnios, nuolankios, atlaidžios. Palyginti su katalikėmis liuteronės gali atrodyti griežtesnės, konkretesnės, esu tai girdėjusi ir iš savo pažįstamų. Liuteronės auklėjamos ne tik šeimai, jos skatinama atrasti save ir veikloje, savo darbo bare. Liuteronai į moterį, motiną žvelgia mažiau sentimentaliai.

Užsiminėte, Mindaugai, kad aplinkiniai neretai išsako nuostabą, kad, jūs, šventikas, turite šeimą. Romos katalikams, tai sunkiai suprantama, taigi sunku ir įsivaizduoti, koks yra liuteronų vyskupo šeimyninis  gyvenimas...

M.S.:  Mūsų šeimos vertybės ir principai tokie patys, kaip ir krikščioniškų šeimų. Žinoma, visi esame žmonės, kiekvienas su savo charakteriu, tad ir tų žmogiškų nesusipratimų pasitaiko. Didžiausias skirtumas yra, matyt, dienotvarkė, mūsų darbo specifika. Pavyzdžiui, draugai savaitgalį kviečia susitikti, jiems –  šventadienis, tačiau mums sekmadienis – pagrindinė darbo diena. Be to,  negaliu tvirtinti, kad bažnyčioje dirbsiu nuo aštuonių iki penkių. Juk bendruomenės narys gali bet kada paskambinti, gali naktį netikėtai užgesti... Labai sunku planuoti laiką. Todėl liuteronų šventikų žmonos turi būti labai nuolankios ir kantrios. Joms tenka didelis kryžius. Manau, pusę kunigystės neša būtent žmona.

V.S.:  Nė vienos šventės nesame praleidę kartu su gimine: visiems – išeiginės, o mūsų šeimai – darbo dienos. Nes tarnystė ir yra darbas bendrąja prasme. Šitaip gyvendama net nustembi, kad tos kantrybės  turi daug daugiau negu manei turinti... Kai susituokėme, Mindaugas jau buvo liuteronų pastorius. Studijų metais triūsėme jau abu kartu. Tiesiog nepatyriau kitokio gyvenimo, sunku būtų ir palyginti, kuo kunigo žmonos kasdienybė skiriasi nuo kitos moters šeimyninio gyvenimo. Santuoka, gyvenimas po vienu stogu savaime daro žmones priklausomus vienas nuo kito. Paralelių visgi randu pasidairiusi į kitas profesijas. Pavyzdžiui, medikų žmonos taip pat  pripratusios prie netikėtumų pilnos dienotvarkės: vyrą gydytoją gali iškviesti pas ligonį ir naktį, ir savaitgalį. 

Kaip buvo sutiktos Kalėdos Sabučių namuose?

M.S.:  Atsakysiu nuoširdžiai: jau daugelį metų ir per Kūčias, ir per šv. Kalėdas pirmiausiai einame į bažnyčią. Būtent bažnyčia, Kristaus gimimas ir yra pagrindiniai šios šventės akcentai. Nuo katalikų skiriamės ir tuo, kad neturime papročio valgyti Kūčias. Taip, po vakarinių pamaldų sėdame prie stalo vakarieniauti, tačiau tai nėra toks svarbus ritualas kaip Romos katalikams. Neturime ir Kūčioms būdingo pasninko, o  patiekalus ant stalo suskaičiuojame dažniausiai sekdami  katalikų tradicija ar dėl smagumo.

V.S.  Kalėdos be bažnyčios pas mus neįsivaizduojamos. Augau tradicinėje liuteronų šeimoje, ir čia niekada nebuvo tvirtinama, kad Kalėdos – šeimos šventė. Mums tai yra bažnyčios šventė, nors šventykloje susirenkame, žinoma, šeimomis.

Ko palinkėtumėte Lietuvos  žmonėms?

M.S.:  Linkiu nebijoti pasitikėti Dievu, jo meile. Linkiu suvokti, jog Dievas myli mus visus, myli konkretų žmogų. Svarbu žinoti, kad Dievas ir jo meilė niekur nuo mūsų neatsitraukia ir po Kalėdų . Nesvarbu, kaip būname nuo jo nutolę, jo širdis nuo mūsų neatitolsta. Taigi linkiu pasikliauti Dievo meile ir gailestingumu, pakelti akis į dangų ir padėkoti už tai, ką turime.

V.S.:  Linkiu neįstrigti tamsos baimėje. Taip, dienos vis dar trumpos ir tamsios, žiema nepasibaigusi, tačiau visa tai ir mūsų gyvenimus valdo ne paslaptinga, neasmeniška, gamta, o Kūrėjas, sukūręs ir šviesą ir tamsą. Linkiu, kad dienoms ilgėjant mažėtume ir mes, o Kristus mumyse augtų. Nebijokime priimti Dievo asmeniškai, įsileisti į savo gyvenimus ir širdis.