V.Noreika: nelipčiau į sceną, jei neturėčiau, ką pasakyti

Maestro Virgilijaus Noreikos reikia klausytis. Deja, laikraštis – toks dalykas, prie kurio geriausiu atveju galėtume prisegti V.Noreikos dainų įrašus, tačiau tai nesukurs tos atmosferos, kuri tvyro nacionalinės premijos laureato koncertuose. Kaip sako maestro, net siaučiant gripui, jo koncertuose atsiranda tokia tyla, kurios nepertraukia joks kostelėjimas.

Maestro, neseniai oficialiai pranešėte, kad atsisveikinate su scena...

Su scena aš neatsisveikinu. Tariu „sudie“ tik didžiajai scenai. Tai reiškia, kad nedainuosiu oratorijose, operos spektakliuose, simfoniniuose koncertuose. Aš pasitraukiu, bet neatsisakau koncertinės veiklos. Štai ir vakar giedojau bažnyčioje. Kol balse nėra kažkokių traškesių, kol koncertinei veiklai pakanka balso diapazono, ypač populiaraus žanro kūriniams ar musica sacra, kamerinei muzikai atlikti, tol dainuosiu. Kai jau nebegalėsiu dainuoti, paprasčiausiai neisiu į sceną. Be to, iš savo koncertų rengėjo Eugenijaus Šalčio prieš 77-ąjį gimtadienį gavau pasiūlymą surengti koncertinį turą „Ačiū už meilę. V.Noreika“. Taigi tai savotiška kelio į dainavimo pabaigą pradžios pradžia.

Scenoje praleidote daugiau kaip pusšimtį metų. Nesijaučiate pavargęs?

Į sceną pirmą kartą žengiau 1957-aisiais. Nejaučiu, kad esu scenoje daugiau kaip pusę amžiaus. Dabar paprasčiausiai negaliu sudainuoti kai kurių kūrinių... ar nenoriu jų dainuoti, o kai kurių sudainuoti tinkamai jau nelabai įstengiu. Vokalinė technika tapo truputį sunkesnė, bet atsirado geresnis vokalinis protavimas – esu labiau subrendęs atlikėjas.
Aš labai atidžiai renkuosi kūrinius koncertui. Nesirenku tų kūrinių, kuriuos, kaip pats puikiai suvokiu, bus sunku padainuoti. Dabartiniame mano repertuare – kūriniai, kuriuos dar galiu normaliai interpretuoti tiek technine, tiek vokaline prasme. Rinkdamasis kūrinį visuomet didelį dėmesį skyriau poetiniam tekstui. Jis turi būti toks, kokį būtų galima pateikti klausytojui. Mano balsas turi susilieti su tekstu, nes taip geriausiai sekasi jį perteikti tiek kūrinio interpretacija, tiek sceniniu judesiu ar tarsena. Poetinį tekstą aš labai jaučiu.

Jei Jums toks svarbus tekstas, gal turite mėgstamiausią autorių?

Daugiausia man tenka dainuoti Algimanto Raudonikio sukurtas dainas. Labai daug dainuoju dainų, kurias iš kitų kalbų išvertė Ramutė Skučaitė. Net dabar mokausi naują A.Raudonikio dainą, kuriai poetinį tekstą parašė būtent R.Skučaitė. Daug įdomių operinio repertuaro tekstų man yra išvertęs Vytautas Bložė. Atlieku vieną man labai patinkantį romansą, kurį parašė Alius Balbierius. Kaip jau minėjau, tekstas man – vienas iš svarbiausių kriterijų renkantis kūrinį. Jei aš neturiu ką pasakyti, nedainuoju.

Ir dainų temas tikriausiai renkatės įvairias?

Ilgesio tema, Tėvynės tema... Svarbiausia, kad ta tema apskritai būtų. Yra labai daug temų ir nuotaikų... Nuotaikų kaita ir yra vienas iš reikšmingiausių bei reikalingiausių koncerto, kuriame dainuoju apie 15 ar daugiau kūrinių, reikalavimų sau. Tada koncerto nuotaikų spalvų paletė tampa labai įdomi. Kai kūriniuose susipina įvairios nuotaikos, atsiranda ką pasakyti klausytojui. Yra neparastų miniatiūrų... Sakykime, Aleksandro Kačanausko „Pradalgiuos“... Kūrinys trunka apie pusę minutės, tačiau kiek daug juo galima pasakyti ir kokį paveikslą nutapyti! Arba Juozo Gruodžio „Aguonėlės“... Tai tokios miniatiūros, kurias galėčiau pavadinti pasaulinio lygio kūriniais. Jos mažos, trumpos, aiškios ir nuotaikingos.

Kiek jums svarbi kūrinio nuotaika?

Kūrinys turi sukelti vidines interpretacines emocijas. Man nuotaiką sukuria kūrinio atmosfera, jo mintis. Kiekvienas kūrinys sukuria savo nuotaiką, o man nuotaiką sukuria į koncertą susirinkusi publika. Savo koncertuose aš būtinai turiu matyti salę. Visada pajuntu, kai salė nutyla, ir net siaučiant gripui niekas nekosti (juokiasi). Taigi, kai randu ryšį su publika, stengiuosi jo neprarasti – kažko nepadaryti nei dainuodamas, nei judėdamas, nei stovėdamas scenoje. Svarbu nepadaryti kažko, kas galėtų išblaškyti publikos dėmesį nors akimirkai. Todėl labai svarbų vaidmenį atlieka ir tas žmogus, kuris su manimi yra scenoje, kuris man akompanuoja. Jis turi pajusti, kad aš noriu pakeisti nuotaiką, kaip noriu, kad nuskambėtų kūrinys. Kai ir akompaniatorius jaučia kūrinį, taip pat kaip ir aš, visi būna patenkinti – ir aš dainuodamas, ir žmonės klausydami.

Žmogus, esantis su jumis scenoje, turi jus atliepti?

Labai. Jis turi viską imti iš manęs. Nes jei jis ką nors padarys savaip, tai jau bus įsikišimas į mano interpretaciją. Įsivaizduokite, kad dailininkui tapant paveikslą kitas prieina ir padaro kelis štrichus. Tai jau – duetas, o ne vieno žmogaus darbas. O jei tas štrichas – visai kito stiliaus...

Bet tas abipusis supratimas atsiranda tik ilgai dirbant kartu.

Nereikia tiek daug to darbo... Svarbiausia – pasakyti, kad šioje kūrinio vietoje aš noriu dainuoti būtent taip ir išdėstyti savo argumentus, kodėl. Mano gyvenime buvo keli pianistai, kurie mane suprato ir dar ir dabar man groja.

Bet tada, matyt, turi sutapti dviejų atlikėjų požiūris ne tik į meną, bet ir į gyvenimą?

Tai savaime aišku. Menininkas atsiskleidžia savo elgsena scenoje, repertuaru, lietuviška tartimi, trumpinių ir tvirtagalių priegaidžių akcentavimu, žodžio išdainavimu. Jo kultūra, jo elgsena, jo supratimas, jo esybė ir pats jis iškart man tampa aiškūs. Aš išsyk matau, su kuo turiu reikalų. Regiu, kas jis yra scenoje ir gyvenime. Įvertinu jo kultūros lygį ir suprantu, ar jis nori tik šypsotis ir aikčioti, sulaukęs aplodismentų, ar jis atėjo į sceną pateikti kažką labai malonaus. Gal kartais ir seno, bet malonaus...

Prakalbote apie žmogaus pažinimą. Dirbate ir pedagoginį darbą. Kaip pastebėti tą tikrąjį būsimą menininką, o ne žmogų, paprasčiausiai besivaikantį šlovės?

Man visada kelia juoką tokie pasakymai: „Tai kas čia tokio padainuoti? Juk mes visi dainuojame.“ Aš, kaip pedagogas, dainininkus rengiu ne egzaminui, o gyvenimui. Tik atėjusiam jaunam dainininkui iškart pasakau, kad dainuoti jis pradės tik su manimi pasimokęs ar padainavęs 5–6 metus. Labai dažnai jauni dainininkai ateina jau pakeista „gamta“. Prigimtinis žmogaus balsas yra daug geresnis, negu tas, kuriuo jį išmokė dainuoti. Taigi pirmiausia reikia rasti kelis garsus oktavoje, kur dar girdimas natūralus gražus tembras, ir tada jį lavinti, o toliau jau prasideda dainavimo technikos mokymasis.

Tai dainininko talentas ir originalumas slypi...

Prigimtiniame balso grožyje. Reikia išnaudoti tai, kas duota gamtos. Dažniausiai prigimtinis balsas būna labai gražus, tačiau jei jis pradedamas versti aukštyn kojomis, galvojant, kad taip jam bus suteikta „mokykla“, įvyksta lūžis – balse atsiranda įvairių traškesių ir girgždesių. O balsas yra labai jautrus dalykas. Aš dirbu daugiausia su jaunuoliais, kurie ateina mokytis dainavimo dar neseniai baigus mutuoti balsui. Tad jį reikia apsaugoti. Dainininkui pirmiausia reikia išmokti tinkamai kvėpuoti ir suprasti, kas yra dainavimas. Nes tai – ne tik balso stygos, bet ir protavimas. Dainavimas – proto, o ne organizmo raumenėlių padarinys. Be abejo, reikia ir jų, tačiau juos dirbti priverčia protas.

Maestro, visas tas žinias, kurias dabar perteikiate mokiniams, įgijote iš tokių mokytojų kaip Kipras Petrauskas? Ar tai – jūsų patirtis?

Kipro Petrausko klasėje mokiausi paskutinius trejus metus iš penkerių. Mano požiūris susiformavo nuolat būnant scenoje. Pats K.Petrauskas koncertuose dainuodavo labai retai. Jis niekada nedainuodavo rečitalių, kurių aš esu sudainavęs apie 800. Jis mažai gastroliuodavo. Tačiau K.Petrauskas išugdė mano operinį skonį. Jo vokalo pamokas išmokau dainuodamas kūrinius, o dainavimo technikos pagrindus gavau iš Antano Norvaišos. K.Petrauskas buvo interpretacinio plano dėstytojas. Jis nuolat pabrėždavo, kad pas jį turi ateiti jau parengti dainininkai. Aš mokėjau jį kopijuoti, suprasti jo dainavimo principus, todėl man sekėsi perimti jo dainavimo manierą.

Paminėjote, kad esate sudainavęs 800 rečitalių. Ar liko dar nesudainuotų dainų?

Anksčiau norėjau sudainuoti daug kūrinių, tačiau jų nedainavau, nes neradau traukos jiems. O dabar, saulaukęs 77-erių metų, kai kurių kūrinių negaliu atlikti dėl techninių galimybių. Beje, visų dainų niekuomet nesudainuosi. Vien tik Franzas Schubertas jų parašė per 600.

Operos spektakliai, koncertai, pedagoginė veikla. Ar randate laiko sau?

Šiemet laukia sudėtingos atostogos. Nors ir pernai jos buvo tokios pat. Reikės išmokti 5–6 naujus kūrinius angliškai, ispaniškai, itališkai, lietuviškai. Turiu ruoštis koncertams. Be to, planuoju pradėti rašyti prisiminimus, nors tai daryti esu jau seniai raginamas. Teks pasiruošti ir artėjantiems mokslo metams. Reikės apgalvoti apie 100 kūrinių kiekvienam savo studentui. Bet tikiuosi, kad nuvykęs į sodybą užmesiu meškerę ir pasimėgausiu tyla, ramybe. Jau net sliekų turiu pasiruošęs.

O ateities planus ar kuriate? Pavyzdžiui, penkmečiui?

Ne... ne... Jau laikas baigti (juokiasi). Yra gera lietuvių liaudies patarlė: „Kas bus – tą krikštysim.“ Dabar nebegalima kalbėti, kad po penkerių metų bus taip ar taip. Visuomet kils klausimas, o kodėl ne po dešimties. Šiandien džiaugiuosi, kad atsikeliu ryte ir nieko neskauda, esu geros nuotaikos. Patikrinu balsą – jis skamba, vadinasi, viskas gerai.