Treneriai Idzelevičiai: suskleisti „Žuvėdrai“ sparnus pritrūkstame valios

Šios poros pasiekimų sąraše – septyni pasaulio ir Europos aukso medaliai, dešimtys įvairių tarptautinių konkursų apdovanojimų, užaugintas nesuskaičiuojamas šokėjų profesionalų būrys, taip pat pelnytas ne vienas asmeninis apdovanojimas. Skaistutė ir Romaldas savo energingumu, jaunatviškumu, elegancija ir šiuolaikiškumu galėtų būti pavyzdys ne tik savo bendraamžiams, bet ir daugeliui jaunų žmonių. Prieš beveik penkiasdešimtmetį išskleidę „Žuvėdros“ sparnus, jie dar nežada tūpti.

Kas slepiasi po „Žuvėdros“ vardu?

S.I.:  „Žuvėdra“ tai ne tik ansamblis. Yra ir individualių porų, vaikai, kurie šoka nuo mažų dienų ir dalyvauja konkursuose. „Žuvėdra“ yra suskirstyta pagal lygį, pagal amžiaus grupes. Pats ansamblis tai - grupinis šokimas. Čia yra atskiros taisyklės ir nuostatai. Su ansambliu pasaulio čempionatuose dalyvaujame nuo 1989-ųjų metų. Tuomet dar šokome už Tarybų Sąjungą, o jau po nepriklausomybės atgavimo nuolat atstovaujame Lietuvai.

Į čempionatus vykstame visąlaik, nepertraukiamai. Tokia mūsų pozicija – kad ir kas nutiktų, kad ir kokios nepalankios sąlygos būtų, vis tiek reikia išvažiuoti ir dalyvauti konkursuose.

R.I.:  Reikia nuolat palaikyti tempą, kad galėtume išsaugoti kokybę ir aukštą lygį. Juk jei tik atsipalaiduosime, praleisim kokį konkursą, išsibalansuos ir šokėjai, vėl juos suburti bus sunku. Todėl ir stengiamės dirbti be pertraukų.

Ar bandėte kada skaičiuoti, jei apskritai suskaičiuoti įmanoma, kiek šokėjų, per savo 45 gyvavimo metus, „Žuvėdra“ yra užauginusi?

S.I.:  Oi, sunku pasakyti. Visų suskaičiuoti praktiškai neįmanoma. Juk šokėjai – ne ridikai, kad, va, pasodintum lysvę, jie užaugtų ir galėtum skaičiuoti derlių. Taip nėra. Kiekvienoje grupėje yra įvairaus amžiaus šokėjų: tai moksleivis, tai pirmo ar ketvirto kurso studentas, tai magistras ar absolventas. Labai skirtingi žmonės šoka grupėse, todėl jie skirtingai ir išeina iš kolektyvo. Vieni išeina, kai jau subręsta, kiti pasilieka, sudarom naujas grupes.

R.I.:  Yra buvę, kad ateina net šeši šimtai vaikų, norinčių šokti. Juk visų priimti neįmanoma. Tačiau stengdavomės vaikų nenuvilti, vis tiek suburdavom grupę ir paruošdavom pastatyminius šokius dainų šventėms, dalyvaudavome tai vaikų, tai suaugusiųjų dainų šventėse. Po to prasidėjo ir stipriausių Lietuvos šokių kolektyvų konkursai Vilniuje. Tokia tai buvo grupinių šokių pradžia.

Skaistute, jūs esate pagrindinė „Žuvėdros“ choreografė, kompozicijų statytoja. Ko dažniausiai reikalaujate iš savo šokėjų? Ar esate griežta vadovė?

Na, manau, reikalauju to paties kaip ir kiti choreografai: taisyklingas kūno pastatymas, laikysena gera, techniką, kad viskas būtų atlikta teisingai, kaip reikalauja šokis.

O dėl griežtumo, nežinau. Sako, kad anksčiau buvau griežtesnė. Galbūt kai atsirado anūkai kažkiek sušvelnėjau, tai atsiliepia ir darbe, santykiuose su šokėjais.

Jūsų kolekcijoje jau septyni Europos ir pasaulio čempionatų aukso medaliai. Koks jausmas į rankas auksą paėmus pirmąjį  ir septintąjį kartą?

Septynis kartus pasaulio čempionatuose  Klaipėdos „Žuvėdra“ laimėjo auksą

S.I.:  Tas jausmas ir išgyvenimai labai greitai pasimiršta. Darbas veja darbą.  Aišku, kai į rankas paimi pirmąjį savo aukso medalį, sielą užlieja ypatingas  jausmas. Mes džiaugiamės kiekviena pergale, tačiau suprantame, kad ji yra laikina. Reikia toliau eiti į priekį, gyventi ir dirbti. Juk ne vien su ansambliu dirbame mes. Be to ir patys šokėjai nėra tik šokėjai,  jie turi kitus darbus, profesijas, turi savo gyvenimus.

R.I.:  Stengiamės nesureikšminti tų pergalių, kad neužmigtume ant laurų. O ir laimime juk ne kaskart. Būna laimi pirmą vietą, o kitą kartą jau krenti žemiau, po to vėl stengiesi kilti. Pavyzdžiui, kiek yra buvę konkursų Vokietijoje, nė karto nelaimėjome visų iš eilės. Matyt, ten yra savotiška taisyklė, kad tas pats kolektyvas negali kelis kartus iš eilės būti geriausiu.

Praėjusiais metais Lietuvai suteikta galimybė organizuoti Pasaulio sportinių šokių čempionatą. Ar nejautėte spaudimo laimėti, būti pirmiems?

R.I.:  Ne, jokio spaudimo nebuvo ir būti negali. Visi supranta, kad pergalė konkurse ne tik sunkaus darbo, bet ir sėkmės rezultatas. Visada kažkas gali pasirodyti geriau, visada tu pats gali kažkur suklysti. Žinoma, į mus dėta daug vilčių. Sportinių šokių federacijos prezidentas taip pat atsargiai užsiminė, kad linki ir tikisi „Žuvėdrą“ iškovosiant auksą. Tačiau, ko gero, nelaimėjus priekaištų nebūtume sulaukę.  

Dėstytojaujate universitete, treniruojate „Žuvėdros“ ansamblį, individualias poras, antrąją „Žuvėdros“ komandą... Ar turite laisvo laiko ir kaip jį praleidžiate?

S.I.:  Paskutinė repeticija baigiasi pusę dešimtos, kol grįžtame namo jau būna dešimta valanda vakaro. Tai kiek to laisvo laiko ir telieka. Pirmiausia  su Romaldu iš karto atsidarome šaldytuvą, neskubėdami pavalgome. O dar juk reikia ir apsitvarkyti, rytojaus paskaitoms pasiruošti. Nežinau, ar tą laisvalaikį laisvalaikiu pavadinti galima.

R.I.:  Visada atsiranda papildomos veiklos: tenka teisėjauti šokių konkursuose, dalyvauti įvairiuose miesto ir šalies renginiuose. Turbūt vienintelis tikras laisvalaikis būna per trumpas atostogas. Tada ir su anūkais daugiau pabūti galime, ir kažkur išvykti pailsėti, aplankyti kitas šalis.   

Per Lietuvoje vykusį Pasaulio čempionatą užsiminėte, kad galbūt tai jau „Žuvėdros“ paskutinis skrydis. Ar tebemąstote apie pasitraukimą?

S.I.:  Na, tokie pasvarstymai ne kartą yra aplankę. Ir aplinkiniai, artimieji yra sakę, kad gal jau gana, jau reikia ilsėtis. Patys irgi apie tai mąstome.  Bet prisipažinsiu,  tokios mintys greičiau silpnumo akimirkomis aplanko. Kai atsiranda problemų iš šalies, įvairių rūpesčių ar papildomų darbų, tada ir pagalvoji, kad jau reikia trauktis. Šiemet po čempionato atsisveikinimo proga atrodė pati tinkamiausia pasitaikė. Graži septintukų kolekcija, keturiasdešimt penki metai ansambliui... Vis dėlto šias mintis kol kas ir vėl atidėjome į šalį. Valios viską baigti pritrūkstame. Turime naujų projektų, ateityje nauji siekiai, įdomūs konkursai. Regis, artimiausiu metu „Žuvėdra“ dar skraidys.