Stiprybės aktorė V.Bičkutė semiasi vienatvėje

Žemaitijos dukra

Valda, skaisčiame jūsų veide – nė raukšlelės, o kalbate kaip daug patyrusi moteris. Stebiuosi ir jūsų gebėjimu persikūnyti, keisti išvaizdą: nejau prieš mane ta pati Milė su kasytėmis iš Rimo Tumino režisuoto „Madagaskaro“?

Na, aktorei tai – komplimentas. Kartą traukinyje sėdėjau priešais ponią, kuri susidomėjusi skaitė žurnale straipsnį apie mane, studijavo mano nuotrauką. Tačiau nė neįtarė, kad priešais ją sėdi ta pati moteris. Man ši natūrali maskuotė padeda išlikti neatpažintai, išsaugoti privatumą. O M.Ivaškevičiaus „Madagasakare“ vaidinau nuo pirmo iki paskutinio spektaklio, nė karto nebuvau pakeista, nors prieš metus atšventėme 200-ąjį jo vaidinimą. Buvau tarsi šio spektaklio vizitinė kortelė, net iš filmavimų Maskvoje dėl jo grįždavau į Vilnių vienai dienai, nors tai keblu ir finansiškai neapsimoka... Mūsų Mažasis teatras man – šventa, prie jo taikau kitus savo darbus.

O šių turite tikrai daug. Ne tik Lietuvoje esate populiari: tęsiate lietuvių aktorių „misijos“ Rusijos kine tradiciją. Ką tik pristatėte kino juostą „Kamenj“ su kultiniu rusų aktoriumi S.Svetlakovu, pas mus žinomu iš humoro serialo „Naša Russia“. Iš tunto kandidačių į porą jis pasirinko būtent jus jau po pirmojo bandymo. Kuo jį sužavėjo lietuvė?

Gal tuo, kad esu tikra žemaitė? (juokiasi ). Abu mano tėvai kilę iš Telšių krašto, taigi esu dviguba žemaitė per kartų kartas: blogiau nebūna! Tie anekdotai apie žemaičius – ne iš piršo laužti. Žinoma, namuose rokuojamės  žemaitiškai, o  kai mama kalba su seserimis, visi net nuščiuvę klausosi! Dar aktorė Eglė Gabrėnaitė man pasakojo, kaip važinėdami po Lietuvą gastrolių būdavo sutinkami Žemaitijoje: ten kumpiais ir sūriais stalus jiems nuklodavo...

Bet pirma nei ištrauks kumpį žemaitis triskart perklaus: „A mun saka?“

Na, iškart nepuolame glebėsčiuotis ir žodį taupom: žemaitiška šneka – ne plepalai. Sakot, kad mūsų žemė labiau akmenuota, rūsti? Priešingai – derlinga žemė, jei gimdo tokias moteris kaip Žemaitė, Šatrijos Ragana! Mano teta, lietuvių kalbos mokytoja, visas giminės atžalas užkrėtė meile literatūrai. Dar darželyje deklamavau žemiečio Valdo Kukulo eilėraštį apie Mėnulį. Tėvai mane mažą nuo knygų į lauką varu varydavo, vargdavo skaitydami man vis tą pačią knygelę, kol šią išmokdavau mintinai. Dar nemokėdama skaityti deklamuodavau poemas nuo „Oželio kvaišelio“ iki „Eglės Žalčių karalienės“. Ir 12 klasėje tapau respublikinio skaitovų konkurso nugalėtoja...

Mergina su savistaba

Tačiau visos mergaitės tam tikrame amžiuje svajoja būti aktorėmis.

Neturėjau tos tipiškos svajonės. Nesapnavau savęs scenoje, net priartėjusi prie teatro savo pirmosios meilės dėka (mano draugas Klaipėdoje įstojo mokytis režisūros) nemistifikavau jo, nors ir susidomėjau. Mūsų pasimatymai dažnai baigdavosi spektaklio peržiūra. Man daug kas sekėsi, vidurinę baigiau vien dešimtukais, mane domino psichologija, bet vis dėlto įstojau mokytis aktorinio meno į Rimo Tumino kursą. Maniau, pabandysiu – o gal talento neturiu? Jutau, kad čia svarbu ne grožis ar vaidyba, o vidiniai dalykai.

„Madagaskare“ jūsų herojei kita pavydėjo grožio: „Tau net praustis kasdien nereikia, tave vis tiek mylės!“ Spėju, kad nuo mažens esate sočiai gavusi meilės.

Negaliu papasakoti skaudžių istorijų iš savo vaikystės – prisimenu tik gražias mamos lopšines. Mano sesuo, studijuojanti filosofiją, psichologijos pratybų metu, kai visi aptarinėjo savo vaikystės traumas, neturėjo apie ką kalbėti. Buva ir esu  labai mylima ne tik tėvų, bet ir močiučių. Viena dar gyvena su mumis, kitos, deja, jau nėra.  Stipri tai buvo moteris: jos vyrą ištrėmus į Vorkutos lagerius, jai su dukromis Lietuvoje teko slapstytis. Mama gimė seneliui jau grįžus į Lietuvą.

Taigi kraitį gavote gerą. O gal jums, Valda, tiesiog sekasi? Juk yra ir gerų aktorių, likusių šešėlyje, nesulaukusių savo vaidmens, nepastebėtų režisieriaus ar publikos.

Vis labiau įsitikinu, kad charakteris yra žmogaus likimas. Mane pribloškia, kaip kai kurie žmonės lygioje vietoje prisidaro bėdų. Manau, kad svarbiausia jų bėda – refleksijos, t. y. savistabos, trūkumas. Man ji yra labai svarbi. Yra toks mitas, sukurtas prastų režisierių: neva aktorius neturi būti protingas, neva čia svarbu jo „šuns prigimtis“, intuityvumas. Manau, to neužtenka. Mano mėgstami aktoriai yra protingi, intelektualūs.

 Sovietmečiu teatre rasdavome tai, ko mūsų tikrovėje nebuvo, tačiau ko troškome. Teatras palaikydavo mūsų dvasią. Kokia gi jo misija dabar?

Misija turėtų būti toki pati – palaikyti, gaivinti mūsų dvasią. Kitaip ko gi eiti į tą teatrą, ko sėdėti įsispraudus tvankumoje kiaurą vakarą? Puikiai suprantu savo tėtį, kurio į teatrą varu nenuvarysi. Ir aš pati neičiau į kai kuriuos spektaklius, nes nenoriu būti čia išplūsta ir šitaip sukrėsta. Toks drastiškas teatras, neva atspindintis realybę su keiksmais ir purvu, man nepriimtinas. Kai purvas liejamas per televiziją, gali išjungti televizorių, o teatro salėje esi lyg lėktuve, negali bet kada išlipti. Viduramžiais aktorių scenoje iš tikrųjų nukryžiuodavo – ar tik ne prie to grįžtama? Taip persisotinęs, teatras turėtų pasukti į rimties, dvasios oazę. Kartasi kyla abejonių – kam gi to teatro reikia? Štai kartą vasarą gastroliavome Druskininkuose. Pušys ošia, saulė šviečia, o mes grimuojamės susigrūdę tvankiame kambarėlyje. Publika sugužėjo patenkinta, baltai apsirengusi tarsi Čechovo vasarotojai, o mes, keistai apsitaisę, malamės juodoje scenos dėžutėje... Dieve, galvoju, ir ką mes čia veikiam? Tačiau palengva kažkas kaupėsi, ir įvyko stebuklas, sujungiantis visus. Tokiu atveju pajunti tokį džiaugsmą... Jei sąžiningai, vaidini ne dėl žiūrovo, o dėl savęs. Kankintis scenoje – ne man, čia turiu jausti malonumą: gal tai ir persiduoda publikai.

 15 serialų iš Valdos gyvenimo

Ar ir serialuose vaidindama jaučiatės maloniai?

Tikrai nedalyvauju juose tik dėl uždarbio. Imuosi ir tokių darbų, kurie galbūt ir neveda į šlovę. Nematau nieko negarbingo vaidinti seriale, jei šis gerai „sukaltas“. Tai – tiesiog kitas žanras, kitokia kalba, žiūrovas čia nekamuojamas klausimais apie gyvenimo prasmę. Sakote, visi lietuviški serialai apie pinigus? Mano herojė Edita iš „Pavogtos laimės“ – protinga moteris, apie pinigus negalvoja. Nemėgstu režisierių, kurie moteris mato kaip vargšes aukas. Jei tik lietuvių kino ar televizijos filmai turėtų panašius biudžetus kaip Rusijoje, su mūsų puikiais aktoriais, režisieriais, operatoriais susuktume labai neprastų kino juostų.  Štai mano porininkai „Pavogtoje laimėje“ – Jokūbas Bareikis ir Dalius Mertinas. O savo „rusiško periodo“ nesureikšminu. Taip, Rusijoje įgijau patirties ir finansinės nepriklausomybės, juk honorarai šioje šalyje dešimteriopai didesni.

Aktoriaus darbas emociškai sekinantis. Kaip atgaunate jėgas?

Vienumoje. Jėgų semiuosi iš vienatvės. Esu intravertė, vidinis pasaulis man svarbesnis už išorinį. Dar būdama vaikas mėgau gulėti ir galvoti, įsivaizduoti. Vaizduotės pasaulis yra nuostabus, o sąmoningumas, savistaba – didžiulės vertybės. Pernelyg sureikšminame aplinkybes, priklausymą nuo jų. Manau, kad pasaulis prasideda ir baigiasi žmogaus viduje. Vakarėliai man – kankynė, mėgstu išvykti kur nors viena arba nuvirsti į lovą su knyga. Filmavimo Rusijoje metu stengdavausi išvengti kompanijų: kokia palaima būdavo grįžti į savo numerį viešbutyje! Čia taip maloniai dvelkia kvepalais, vienatve. Prisipili vonią, užsidegi žvakę ir vienumoje ruoši vaidmenį kitai dienai... Šiuo metu mano galvoje Dostojevskis, Hamsunas, Cveigas.

Labai jau rimta kompanija. Neįsivaizduoju jūsų, tokios racionalios, Nastasjos Filipovnos iš „Idioto“ vaidmeny...

Kodėl gi? Kiekvienoje moteryje yra Nastasja Filipovna... Anksčiau, beje, buvau dar rimtesnė. Uždara tylenė, labai nedaug žmonių teprisileisdavau. Metams bėgant lengvėja mano minčių našta, tarsi jaunėčiau.

Tačiau biologinis laikrodis tiksi. Ar mokate, Valda, virti barščius?

Nemoku. Žinau, kurlink sukate. Nepasakosiu, kur mano gyvenime yra jausmų nutekėjimų, pasakysiu tik, kad iš mano trisdešimt vienų išeitų kokių 15 serialų, ir nė vienas jų nebūtų apie pinigus. Nemanau, kad moteris dėl karjeros turėtų atsisakyti šeimos, „dėl meno“ paaukoti motinystę. Vienas kitam tai netrukdo, priešingai, netgi padeda kūrybai: štai puikioji Meril Stryp yra daugiavaikė motina. Pasitikiu lemtimi. Esame iš meilės sukurti, meilei skirti, taigi be meilės negalime... O jei klausėte apie virtuvę, esu vegetarė, tapau ja kažkaip savaime. Bet kai kurių žemaitiškų valgių namo parvažiavusi neatsisakau. Ne, Erlicko mėgstamų vašylų nepažįstu, bet štai Kūčioms mama verda durnius . Jūsiškai tai būtų bulviniai kleckai, plaukiojantys piene arba grybų padaže, bet durniai gražiau: šitie – be įdaro, taigi, tuščiagalviai. Žemaičiai kaip pavadina, nepagadina... O geriausias užkandis man – lietuviškas obuolys. Labai gerbiu valstiečius, visus tuos, kurie Lietuvoje augina grūdus, vaisius, daržoves. Šventas reikalas! Lenkiu prieš juos galvą...