Šimtametis prašė palinkėti antro šimto metų

„Brangučiai, palinkėkite man antro šimto metų. Jei čia man vietos bus, tai gyvensiu ir toliau. Apie Giltinę nė negalvoju. Juk žmogui besočiui vis negana,“ – linksmai nusiteikęs pokštavo šimtametis. Su Antanu gyvenantys artimieji – duktė, anūkė, paliudijo, kad jis visada buvęs toks: lipšnus, be galo darbštus. „Pas mus eidavo visas kaimas: kam kubilą padaryti, kam krepšį nupinti, kam langą be jokio vinies suleisti, batus sutaisyti. Buvo ne tik nagingas, bet ir visiems skubantis ištiesti pagalbos ranką. Man net atsibosdavo pas tėvus parvažiavus – eidavo ir eidavo kaimo žmonės su reikalais, – prisimena namų šeimininkė, Antano duktė Birutė Vičiūnienė. Pasak artimųjų, senolis buvo ne tik sveikas, bet ir visą gyvenimą vengė daktarų – pirmoji ligos istorijos kortelė jam buvo užvesta tik sulaukus 92 metų! Būdamas aštuoniasdešimtmetis, senolis nusipirko ąžuolą, pats jį nupjovė ir padirbino kryžių, kurį pastatė Šeiminiškių kaime, prašydamas, kad Dievulis leistų gyventi šimtą metų. Dabar ši istorija jau tapusi tikra giminės legenda – kaip senelis sandėrį su Dievu sudarė.

Antanas Pijoraitis gimė Raseinių rajone, Šeiminiškių kaime, valstiečių šeimoje, trijų vaikų šeimoje. Baigė tris mokyklos skyrius, trejus metus tarnavo Lietuvos kariuomenėje, grįžęs į gimtinę kartu su tėvais ūkininkavo. Vėliau vedė 14 metų jaunesnę žmoną Angelę, su kuria susilaukė penkių vaikų. Šiuo metu Antanas turi visą būrį anūkų ir net 15 proanūkių.

Sulaukęs šimto metų Antanas ne tik vis dar kruta savo dirbtuvėlėse, prie varstoto, bet ir prisimena muzikinius įgūdžius: dar sugroja ne vieną linksmą melodiją lūpine armonikėle. Tiesa, apgailestauja, kad savąją, „smetoninę“, kažkur pametė, o anūkės parvežtoji iš Londono nesanti tokia gera.