Nedai dvylikos gamos garsų negana

Neda, vienoje dainoje dainuojate: „Staiga pusiaukelėj sustoji, kad viską blaiviai apmąstyt, ką palikai, kur išėjai...“

Tai ne mano kūryba, aš tiesiog tą dainą atlieku, tad kalbėti, kokie čia jausmai, labai sunku. Iš esmės kai man sako „jūsų kūryba“, mane tai šiek tiek glumina: nesu nė vienos dainos ar kompozicijos kūrėja. Aš – atlikėja, „išpildytoja“. Sukurtas kūrinys neatliepia mano išgyvenimų, idėjų, jausmų, tačiau, kita vertus, jei paklaustumėte, ar man artima tai, ką dainuoju, atsakyčiau – taip. Nors kartais ir ne viskas... Renkuosi tokius tekstus ir dainas, su kuriomis randu vidinį ryšį. Dažnai tekstai būna ir prasmingi, ir gilūs, tačiau muzika nevykusi, todėl su kūriniu nesusidraugauju. Taigi apie savo kūrybinius polėkius šia prasme kalbėčiau atsargiai.

Tačiau kiekvienas atlikėjas kartu yra ir kūrėjas, nes nuo jo savijautos, pasaulėvokos priklauso, kaip kūrinys suskambės konkrečią akimirką.

Manau, kad kūrinio atlikimą, „išpildymą“, jo interpretaciją galima pavadinti kūryba. Susirinkę džiazo muzikantai turi „karkasą“ – temą, kuria remdamiesi improvizuoja. Tačiau aš, priešingai, namo nestatau: darau tik tarsi vidinę jo apdailą, sukuriu interjerą, nudažau langines... Tai taip pat labai svarbu, nes kartais kūrinys būna labai geras, o „išpildymas“ – nelabai vykęs... Tai – savotiškas paradoksas. stengiuosi viską atlikti kokybiškai. Nesvarbu, kad dainų tekstai ir ne itin gilūs. Man patinka kūriniai, kurių nereikia pernelyg giliai analizuoti.

A tliekate ir dainuojamosios poezijos kūrinius, kurių nepavadinsi paviršutiniškais .

Rimtų poetų parašyti tekstai, ypač dainuojamosios poezijos, išties labai gilūs, o rimtas tekstas reiškia, kad aktoriniu požiūriu turi jį perteikti labai įdomiai ir patraukliai. Tad kur bepažvelgtum, visur esi kūrėjas. Kūrėjas atlikdamas, kūrėjas interpretuodamas, nes kūriniui labai svarbu, kaip jį pajausi, kaip perteiksi, kaip „ištransliuosi“... Aš labai daug improvizuoju. Tas pačias dainas su grupe „Blues makers“ dainuoju jau dešimt metų gyvai, ir kiekviename koncerte jos sukamba kitaip. Kiekvienoje dainoje bent truputį improvizuoju, kad kūrinys būtų „sunedintas“. Negalėčiau dainuoti šabloniškų dainų.

Nuo vaikystės mirkau „džiazo liūne“, o pabandžiusi populiariosios muzikos, supratau, kad ir popsą  gerai padainuoti yra labai sunku. Turi gerai intonuoti, būti artistiškas. Privalai turėti viską.

To scenoje neretai ir pasigendame ...

Deja, tai tiesa. Gal atsirado per daug nesuprantamos muzikos? Apskritai popsas  atrodo kažkas atstumiančio, tačiau negalime muzikos skirstyti į gerus ir blogus žanrus: ji arba kokybiška, arba ne. Yra prastos populiariosios muzikos, prasto roko, prasto džiazo... Tačiau kiek yra geros populiariosios muzikos! Pakanka pasiklausyti Madonnos, Michaelo Jacksono: popsas, bet aukštasis pilotažas. Aš už tai, kad darbas būtų atliekamas kokybiškai, nepaisant to, ką pasakys kiti.

Jeigu žanras atlikėjui yra priimtinas ir jis jaučia, kad atlikdamas tokio žanro muziką gali kažką reikšmingo nuveikti, tai pirmyn! Matyt, žurnalistai dar ilgai klausinės, kodėl „išdaviau“ džiazą, tačiau visuomet sakysiu, kad man įdomu viskas. Nesigėdiju sudainuoti ir elementarios dainelės, nes ir ją sudainuoti gerai nėra lengva.

Gal kai kuriems dainininkams, kurie mano papirksią publiką skandalais, trumpais sijonais, iškirptėmis, reikėtų tiesiai rėžti, kad scenoje jiems ne vieta?

Tokie atlikėjai labai pasitiki savimi, tačiau didžiausia problema yra ne jie, o „kuriantys“ tokius dalykus ir iš to darantys pinigus. Banalybių ir tuštybių mugė. Bet tai – ne mano pasaulis, nors mane galima išvysti šalia tokių žmonių.

Nemanote, kad labai sunku susikurti išskirtinį įvaizdį?

Individualumo siekis man buvo svarbiausias gyvenimo tikslas. Manęs dažnai klausia, kas yra mano kumyrai, pavyzdžiai, kuriais seku, tačiau visuomet kategoriškai atsakau, kad mano siekis – būti nepanaši į nieką. Ir man tai pavyksta. Esu tiek dainavusi, kad per radiją išgirdusi dainą atpažįstu ją tik iš balso tembro, o dabar visų atlikėjų balso tembrai visiškai vienodi. Visi yra panašūs. Stengiuosi atrasti ne tik savitą balso tembrą, bet ir savitą improvizaciją, nes daug kas mėgina kopijuoti net improvizacijas. Visuomet manydavau, kad geriau yra padainuoti „pro šalį“, tačiau savaip. Šito manęs nuo mažens mokė. Nebūčiau tokia, kokia esu, jei ne mano mokytojas Vladimiras Čekasinas: tuomet buvau tik aštuonerių. Esu dėkinga Balio Dvariono muzikos mokyklai, kurioje mokiausi ir džiazo, ir klasikos, ir estrados skyriuose. Tad muziką girdėti mokiausi nuo pat mažens, o šiais laikais žmonės, sugalvoję scenoje nuversti kalnus, pradeda ne nuo pagrindo – žinių ir muzikos suvokimo, o nuo viešųjų ryšių žaidimų, skandalų. Ieškantys savitumo muzikoje žengia ne pačiu lengviausiu keliu, pereina ugnį ir vandenį, ir tai ne visiems pavyksta. Tačiau tie, kurie įveikė šį kliūčių ir skausmų ruožą, tampa nepamainomi.

Paminėjote B.Dvariono muzikos mokyklą. Ar jūsų kelias buvo užprogramuotas nuo vaikystės, ar, kaip toj dainoj, „tiek nedaug tereikėjo“?

Kad rinksiuosi muzikanto kelią, tikriausiai buvo aišku dar motinos įsčiose... Tačiau nesitikėjau, kad jis bus taip susijęs su vokalu. Muzikos mokykloje mokiausi groti fleita ir savo ateitį siejau su ja. Žinoma, būdavo kažkokių padainavimų, tačiau ne tiek svarbu, kokį instrumentą pasirinksi. Svarbiausia – klausymasis, girdėjimas, muzikos supratimas, mokymasis improvizuoti, to ir išmokau B.Dvariono muzikos mokykloje.

Aktyviai dainuoti pradėjau grupėje NNB („Nieko nebaisaus“). Mūsų kompozicijose skambėdavo ir mano improvizacijų fleitai bei balsui. Daugiau tradicinį džiazą dainuoti pradėjau jau pagimdžiusi sūnų, kai studijavau Muzikos akademijoje. Tuomet, matyt, įvyko kažkoks lūžis: pagrojusi fleita, padėdavau ją į šalį ir, prisėdusi prie fortepijono, uždainuodavau. Pradėjau dainuoti su A.Anusausko kvartetu.

Kodėl pasirinkote fleitą?

Tikriausiai tai ir vėl nulemta kažkokių jėgų. Nuo pat vaikystės besiklausydama muzikos, sklindančios iš radijo imtuvo ar televizoriaus, ypač išskirdavau fleitą. Tad abejonių, kokį instrumentą rinktis, nekilo. Fleita turi labai daug galimybių, nes ja galima atlikti senovinę, klasikinę, šiuolaikinę, džiazo muziką... Nors dabar daugiau dainuoju, fleitos niekuomet neišdaviau. Ji visada su manimi.

Su Olegu Ditkovskiu esate dainavusi: „Valiutos keitės ir laikai, prasčiokų vyžas keitė batai“. O kas gi pasikeitė jumyse per tuos metus scenoje?

Daug kas: požiūris, matymas, girdėjimas... Tą pačią dainą atlieku 20 metų, tačiau dabar sudainuosiu kitaip, nes mano gyvenimo bagažas pasikeitęs. Išgyvenau džiaugsmo ir skausmo, nusivylimų ir pakilimų, išsiskyrimų ir susitikimų, ir tai dainos interpretacijai suteikia kitokių spalvų. Išgirdusi savo dainavimą prieš 10 metų, imi juoktis iš to, kaip naiviai tuomet dainavai, tačiau tai – taip pat nuostabu, nes tuo gyvenimo tarpsniu buvo toks požiūris.

Pastebėjau, kad niekuomet negaliu iš karto susidraugauti su daina. Mano supratimu, reikia laiko, kad ji skambėtų taip, kaip aš noriu. Dainą reikia ilgai stebėti tarsi iš šalies, kad suprastum, kada ji suskambės tinkamai. Dažnai kažką padarai spontaniškai, ir tik vėliau supranti, kad tai pasiteisina, o publika yra geras to indikatorius.

Kaipgi šis „indikatorius“ vertina Nedą – džiazo atlikėją ir Nedą – popso  dainininkę?

Į mano koncertus žmonės dažnai eina pamatę tik mano pavardę, tapatindami mane su dainomis „Eilinę dieną rojuje“, „Pasaka“, „Šalia“ ar kitomis. Tačiau neretai išgirsta visiškai kitokią muziką. Neseniai taip nutiko Palangoje, kur su perkusininku Tomu Dobrovolskiu dalyvavome programoje „Smėlio džiazas“. Skambėjo improvizacinė muzika, o dailininkė paišė ant smėlio. Ir kas gi nutiko? Atsilaisvino pora staliukų, tačiau kitiems, kurie atėjo dėl populiariųjų mano dainų, paliko įspūdį tai, ką tuomet dainavau. Taip ir prijaukinu žmones savo pavarde... Gal visai neblogai būti populiariai?

Stebėjau jūsų pasirodymą su Vilniaus bigbendu Birštono džiazo festivalyje, kur strikinėjote lyg paauglė. O pasirodymuose su „Meilės trikampiu“ mačiau jus giliai susimąsčiusią, pasinėrusią į save.

Ir paklausėte savęs: ar tai – tas pats žmogus? (juokiasi ). Ta vidinė energija, kurią privalai atiduoti per koncertą, nėra vien šokinėjimas ant kėdės ar dūkimas. Labai pavargstu koncertuodama su Kostu Smoriginiu ir O.Ditkovskiu, nes labai daug savęs atiduodu emociškai. Energijos išlieji su kaupu, jei darai tai iš širdies. Man būtų labai sunku atsakyti į klausimą, kodėl dainuodama su šiais aktoriais sėdžiu, o Birštone štai šokinėjau. Viskas organiška: gali sėdėti sustingęs, tačiau iš tavęs sklinda tokia vidinė energija... Tai labai pastebima pasirodymuose su „Meilės trikampiu“. Savo energiją aš daugiausia perteikiu per vokalinius dalykus, tačiau pažvelkite į Kostą Smoriginą, mano scenos partnerį, kuriam užtenka tik žvilgsnio emocijai perteikti. Ir tokiai emocijai! Drauge su juo ne kartą koncertavome, tačiau kiekvieną sykį stebiuosi Kostu. Su tokiais scenoje nereikia nei šokinėti, nei bėgioti. Viskas įvyksta natūraliai. Kiekviena daina, kompozicija yra savotiškas pasaulėlis, į kurį įžengiu ir jame gyvenu.