Muzikos deivė ir planuojanti mama

Užsispyrėlę sutramdė muzika

Aiste,  jūs ne tik labai muzikali. bet ir valinga: tai išduoda jūsų plieno spalvos akys ir treniruotas kūnas. Regis, kadaise norėjote tapti gimnaste? 

Vaikystėje žavėjausi menine  gimnastika, man labai patiko spalvoti kaspinai ir kamuoliai. Žymiosios  mūsų gimnastės  Dalios Kutkaitės triumfo laikais ši sproto šaka buvo ypač  populiari, o viena trenerė buvo mane nusižiūrėjusi, tačiau tėvai nepalaikė šios iniciatyvos. Dabar džiaugiuosi,kad netapau gimnaste: esu savo vietoje. Tačiau be sporto negaliu įsivaizduoti savo gyvenimo. Sportuoju visų pirma dėl geros savijautos, ne tik dėl scenos ir ar dėl sveikatos.  Matyt, man reikalingi tie „laimės hormonai“ kurie gaminasi sportuojant. 

Anksti pradėjote muzikinę karjerą, dainavote vaikų grupėse, sėkmingai dalyvavote jaunųjų konkursuose. Darėte tai tėvų verčiama ar savo noru?

Tėvai  buvo griežti dėl mokslų ir dėl muzikos: nori nenori turėjau mokytis. O juk ateina metas, kai labiau ima rūpėti draugai. Paauglystėje buvau netgi nusprendus, kad muzika man nereikalinga: jei ne tėvai, galbūt dabar būčiau kitos profesijos… Dėkui Dievui, tėvai neleido man mesti muzikos mokyklos, už tai esu jiems labai dėkinga. Netenka ant kupros nešioti to, ko vaikystėje esu išmokusi. Mano tėvai patys dirbo nuo ryto iki vakaro, tačiau suspėdavo dar pasirūpinti mudviejų su sese lavinimu, vežiojo mane į B. Dvariono muzikos mokyklą… Sakot, kryptingai ėjau tikslo link? Atleiskit,  bet  nelaikau savęs daug pasiekusia. Tiesiog esu perfekcionistė savo bei aplinkinių  nelaimei. Dėl to nėra lengva gyventi nei man, nei jiems. Esu labai išranki ne tik muzikai, bet ir draugystėms, maistui… Matyt, tokia jau gimiau, ne auklėjimas čia kaltas. Toje pačioje šeimoje auga 4 vaikai, ir visi jie skirtingi.

Kaip gi perfekcionistė atranda sau tinkamą muziką? Maga sužinoti, iš kur traukiate tas melodingas originalias dainas, tarsi specialiai sukurtas jūsų  balsui.

Kai kurias dainos iš tikrųjų yra specialiai man parašytos ispanų kompozitoriaus Rafaelio Artesero. Mus supažindino LTV prodiuseris Jonas Vilimas, Rafaelis tada pasiūlė vieną savo kūrinį, man šis patiko, tad bendradarbiaujame iki šiol. Unikalus atvejis: nė karto gyvenime nesimatėme, bendraujame telefonu, tačiau tikiu, kad pasimatysime… Ne, ispaniškai nekalbu, temoku pasakyti „labai diena“, „viso gero“,  dar „ožys“, cabron ,  mat be šio žodžio ispanai niekaip neišsiverčia... (juokiasi ). Su Rafaeliu kalbamės angliškai. Tiesa, kelių paskutiniųjų jo kūrinių atsisakiau kaip man netinkančių, tačiau Rafaelis neatstoja, nenuleidžia rankų... Kažkas iš tokio dviejų žmonių užsispyrimo ima ir išeina. 

Su varnų būriu nepakeliui

Su R. Artesero daina „Troy on Fire” prieš ketverius metus  „Eurovizijos” atrankoje užėmėte antrą vietą, prieš du su „Melancholia“  – vėl antrą...  O juk abu kartus buvote verta pirmosios! Ar niekad neklausėte savęs, kodėl Fortūna jums dažniausiai šypsosi tik puse lūpų? 

Nekart apie tai mąsčiau, tačiau dabar manęs  antrosios vietos sindromas nebepjauna.  Nusiraminau po to, kai vienas žmogus apibendrino: „Geriausieji antrieji paprastai būna geresni  už pirmuosius“.  Išmokau džiaugtis ir antrą vieta, juk tai ne ketvirta ir ne penkta... (Beje, muzikiniame šou „Žvaigždžių duetai “ prieš 4 metus kartu su  Romu Bubneliu esame laimėję pirmą vietą ir „Auksinį mikrofoną“.) Manau, kad teisybės ieškoti neverta, juk viską valdo žmonės, o šie turi aistrų ir silpnybių. Viename tarptautiniame konkurse man buvo tiesiai šviesiai pasakyta, kiek kainuoja gauti „Gran pri“  , didįjį prizą: 25 tūkst. eurų. Rusijoje rengiamuose konkursuose, tarkim, kaina žinoma  iš anksto, tokie dalykai čia įprasti. Apskritai popmuzikos pasaulyje maža švarios konkurencijos, o ir pasaulyje valdo pažintys ir pinigai.

Esate užsiminusi, kad gyvenime nesate toji Aistė, kuri pasirodo scenoje. Iš tiesų čia tampate tarsi muzikos deive, kuriai svetimas familiarus bendravimas su publika.

Taip, scenoje esu kita moteris,o gal kaip tik tikroji  as J  persikūniju į tam tikrą personažą. Tačiau išdainuojami jausmai yra mano pačios. Štai į „Melancholia“ sudėjau visą savo sielą, gal todėl ši daina taip palietė klausytojų širdis.

Linksmos dainos nelabai prie jūsų limpa. Esate lyrikė? 

Galbūt. Šiaip ar taip, lėtos, lyriškos, romantiškos dainos man artimesnės. O gyvenime nesu liūdna, mėgstu gerą humorą ir žmones su humoro jausmu, juokauju dažniau nei kalbu rimtai, taigi ir gyvenimo nesėkmių nesureikšminu. Ne ne, po jų  nei melancholija, nei depresija manęs neapima.

Neįsivaizduoju A. Pilvelytės dainuojančios grupėje, net ir  “žvaigždžių” kvartete. Duetas taip pat, matyt, ne jūsų stichija, kitaip nei dainavimas solo. Ar ir gyvenime esate solistė? 

Anksčiau dainuojant  duetu su Romu Bubneliu įtampos iš tikrųjų buvo: nesame bendraamžiai, skyrėsi mūsų muzikiniai skoniai. Tačiau šiemet viskas vyko jau sklandžiai:  gražiai, prasmingai padirbėjom,  padainavom. Kartą mūsų pora jau buvo laimėjusi šį konkursą, tad nebekėliau tikslo tai pakartoti. O šiaip gyvenime nesu uždara vienišė, turiu gerų draugų, kurie apie mane žino viską. Tiesa, mano geriausių draugų ratas gan uždaras, naujiems žmonėms į jį sunku patikėti.  Man reikia netrumpo laiko patikrinti žmogų, kaip sakoma, druskos pūdą kartu suvalgyti... Vertinu seną tvirtą draugystę. O šiaip nemėgstu būti varna varnų būryje, greičiau esu erelis sklandantis vienatvėje. Laikausi nuomonės, kad mąsto tiktai 20 proc. žmonių, o 80 proc. daro tai, ką tie yra sumąstę. Gyventi kitų galva man nepriimtina.  

Bijau, kad jums, Aiste, nėra lengva užmegzti naują pažintį, susirasti širdies draugą. Tik 20 procentų žmonių jums yra tinkami, o vyrų procentas ir dar mažesnis…

Iš tikrųjų su naujomis pažintimis sudėtinga, puikiai suvokiu tai ir nieko dėl to nekaltinu. Galėčiau būti kartu tik su tokio paties lygio žmogumi ar galva aukštesniu. Ir draugės man sako – vajetau, Aiste, su tavo charakteriu bei reiklumu...  Ar galėčiau gyventi su nemuzikaliu vyru?  Kodėl gi ne? O gal jis yra gerai pasikaustęs teisėje ar kur kitur, juk yra kitų vertingų, įdomių dalykų, ne tik muzika. Aš pati labai domiuosi psichologija, kadaise galvojau ir apie psichologijos  studijas, mane atbaidė tik matematikos egzaminas. Turiu aukštąjį išsilavinimą, tačiau manau, kad mokytis negana ir niekad ne vėlu. Ketinau užsirašyti į psichologijos kursus, bet kol kas šį sumanymą teks atidėti. Mėgstu skaityti knygas, dažniausiai renkuosi psichologinę literatūrą. Nekenčiu romanų, kurį prarijus nieko nebelieka galvoje. Gera knyga gali mane pastūmėti  permainoms, požiūrio pakeitimui.

Apskritai man autoritetas yra visapusiškai išsilavinę žmonės. Turiu tokią gerą draugę – protingą, išsilavinusią, nemažai pasiekusią gyvenime, užauginusią vaiką. Gerbiu moteris su galva, gebančias suderinti visas gyvenimas spalvas, įvairias veiklas: tai, matyt, ir yra gyvenime sunkiausia.

Gyvenimo spalvų derinimo menas

Būtent dabar jums tenka patirti savo tai kailiu: auginate mažą dukrelę.

Taip, kartais jaučiuosi esu ta moteris iš reklamos, kuri nuo ryto iki vakaro bėga lekia griūdama…  (juokiasi). Ugnelei šį rugpjūtį bus jau treji metukai, ji jau lanko darželį, tačiau dabar mums - vasaros atostogos, pati ją prižiūriu, apsieinu be auklės. Gyvename labai gražiame Vilniaus rajone, Valakampiuose, aplink - didžiulis miškas… Paskutiniai metai buvo nelengvi, mat dukrelė, pradėjusi lankyti daželį, daug sirgo. Tikiuosi, jau užsigrūdinome, persirgome tomis neišvengiamomis vaikiškomis ligomis.

Ar jau skiepijate dukrelei meilę muzikai? 

Kol kas stengiuosi skiepyti jai taisyklingą lietuvių kalbėseną, neužterštą svetimžodžiais. Ugnelė jau gerai kalba, čiauška nesustodama.  Nesakau jau „imk tašę“, „ maukis suknelę”, vartoju tinkamus žodžius. Man atrodo, kad žmogui  nuo mažens dera gerai mokėti ir gerbti gimtąją kalbą. Ugnelės amžius dabar kritinis: viskas  jai yra „mano“ , visur ji pabrėžia savo mažą „aš“ … Tačiau su tuo  tvarkausi nekeldama balso. Man nėra nieko baisiau už nesivaldančius tėvus, už rėkiantį žmogų. Jei pašnekovas tai sau leidžia, nutraukiu pokalbį. Suprantu, emocijos kartais liejasi per kraštus, tačiau kultūringam žmogui būtina mokėti valdytis. O juk ir  aš, ir mano mama, ir Ugnelė esame „Liūtės“.

Moterų džiunglės... kaip gi sutariate? !  

Galiu tik džiaugtis, kad išmokome sutarti. Jaunystėje buvau labai principinga, nenutylėdavau, tačiau  ilgainiui išmokau susiturėti, be reikalo nedemonstruoti savo principų. 

Ar vaiko gimimas jus pakeitė?

Žinoma, ne šiaip sau juk kalbama apie senmergės ar senbernio charakterį. Visų pirma, niekas tau neįkrės tiek kantrybės, kiek įkrečia nuosavas vaikas. Bendravimas su juo nukala geležinius nervus. Būtent per vaiką tampi stipresnė, brandesnė visais atžvilgiais, imi daug ką vertinti kitaip, giliau suprasti gyvenimą… Bendrai tariant, visi pokyčiai, gimus vaikui, yra į gera.

Vadinasi, kuo daugiau vaikų, tuo geriau? Kadaise, atrodo, norėjote penkių?

Vargu ar būtų įmanoma suderinti šią svajonę ir mano veiklą. Daugiavaikė motina visą save turi atiduoti vaikams, o kol šie užauga, jos traukinys, žiūrėk, jau nuvažiavęs, gyvenimas paaukotas… Namų šeimininkės vaidmuo – ne man. Kaip jau sakiau, labai svarbu gebėti suderinti motinystę ir mėgstamą veiklą, siekti užsibrėžtų tikslų  taip, kad nenuskriaustum nei vaiko, nei savęs. Ar vaikui reikalinga gyvenimo nuskriausta mama? Net ir vieną vaiką augindama privalau labai rimtai planuoti ir griežtai laikytis dienotvarkės. Mano galvoje viskas surikiuota tiksliau ir vyksta greičiau nei kompiuteryje. Ne, savo planų neišduosiu. Nemėgstu kalbėti, kas bus: kai padarysiu, tai ir bus matyti. Tik prasitark, ir Dievulis pasijuoks iš tavo sumanymų.  Dirbu tyliai, ramiai einu savo tikslo link…