Meilės varomoji jėga

Kokiu keliu atėjote iki šio posto? Ar tai buvo pasiūlymas, kurio negali atsisakyti, ar užsibrėžta siekiamybė? 

Nepavadinčiau tai nei gundančiu pasiūlymu, nei siektinu karjeros laipteliu – veikiau likimo pirštu. Niekada nesikratau darbo, kuris man patinka, nei atsakomybės, kuri, tiesa, ne visada būna tokia miela. Spaudoje dirbu jau 20 metų, o karjerą šiame laikraštyje pradėjau prieš 7 metus. Buvau įvairiomis temomis rašanti žurnalistė, vėliau „Sveikatos“, „ES paramos“, „Ūkininkų žinių“ redaktorė. Kai prieš 4 metus Stasys Jokūbaitis, buvęs vyriausiasis redaktorius,  pasiūlė tapti jo pavaduotoja, man tai buvo staigmena. Dvejojau – juk teks paaukoti tokią brangią žurnalistui laisvę. Sutikau tiktai gavusi vadovo  patvirtinimą, kad ir šiame poste galėsiu tobulėti...

Šypsotės: ar tik nesijautėt apgauta?

Neapsigavau, nors ta mano sąlyga dabar kelia juoką. Tobulėti, mokytis netrukdo net vyriausiosios redaktorės kėdė, kur, atrodo, esi suvaržyta dalykinio kostiumėlio, atsakomybės, nuolatinio laiko stokos. Kasdien esi įsukama į informacijos sūkurį, tad tenka žaibiškai atsirinkti, kas šiandien svarbiausia. Žurnalistui informacija – kaip narkotikas. Net ir labai pavargusi negaliu ilgai ilsėtis, ima trūkti žinių dozės, taigi gydaisi tuo, nuo ko susirgai. Nebesu laisvas paukštis, užtat  giliau susipažinau su laikraščio leidybos virtuve. Viso to išmokstama – vadovauti,  organizuoti nemažo spalvingo kolektyvo darbą. Tuo gyvenimas ir įdomus, nuolat užduoda netikėtų, naujų pamokų.

Vadovaujate laikraščiui su giliomis istorijos šaknimis. „Valstietis” neseniai atšventė 70 metų jubiliejų.

Taip, jis įkurtas 1940 metais, kai Lietuvoje dar būta valsčių. Didžiuojuosi senomis šio leidinio tradicijomis, puoselėju jas. Pirmoji jo redaktorė, beje, buvo moteris, Michalina Meškauskienė, po jos šiam vienam stambiausių Lietuvos savaitraščių vadovavo vien vyrai.

Taigi moters vadovės tradicija galop atkurta! 

Puoselėjame ir kitas, tokias, kaip pagarba bei dėmesys skaitytojui, atsakomybė už kiekvieną spausdintinį žodį. O grįžtant prie istorijos – po karo šio dienraščio leidyba buvo atnaujinta, jo tiražas siekė net iki 300 tūkst. egzempliorių. „Valstiečių laikraštis” pasiekdavo atokiausius šalies kampelius. Net ir sovietmečiu, kai visų spaudos leidinių turinys neišvengiamai supanašėjo, skaitytojas rasdavo atgaivą „Gerų paslaugų” skiltyje su konsultacijomis bei patarimais, humoro bei satyros puslapiuose:  legendinio Anupro Dirvelės nuotykiai vis dar neišsisemia. 1992 m. dienraštis tapo nepriklausomu, vienu didžiausiu respublikoje bei neabejotinai populiariausiu kaime. Prieš 4 metus „Transparency International” agentūros  Lietuvos skyriaus jis buvo pripažintas vienu skaidriausių šalyje. To siekiame ir šiandien, tikiuosi, tai vertina ir skaitytojai.

Kuo ypatingas VL lyginant su kitais leidiniais?

Gyvu nenutrūkusiu ryšiu su skaitytojais. Vis dar sulaukiame ranka rašytų laiškų iš atokiausių Lietuvos kampelių. Kita vertus, nemažai iškilių Lietuvos žurnalistų „Valstietį“  vadina profesionalumo mokykla. Stiprioji pusė yra mūsų anaiptol nevaldiškas rašymo stilius, sodrus žodis. Be to, išeidami dukart per savaitę, karštų naujienų stoką kompensuojame analitiniais straipsniais, naudingais patarimais. Jų duodame įvairiausiais gyvenimo klausimais, tam skirti priedai „Sodyba”,  „Bičių avilys“, „Moters pasaulis“, „Sveikata“,  „Šeštadienis“ . Juk kiek laiko žmogus sugaiš, kol reikalingą informaciją sužvejos internete ar sulauks eilės prie biurokrato kabineto!  Rašome ne sau, o kitiems, visiems Lietuvos žmonėms. Juk žurnalistika, žiniasklaida visų pirma yra tarnystė visuomenei 

Ar popierinis laikraštis interneto portalų įsigalėjimo amžiuje nėra atgyvena?

Liūdniausios prognozės ne visada pasitvirtina. Štai tradicinė knyga vėl tampa populiari,  skaitoma bei dovanojama nepaisant interneto galimybių. Laikraštis suteikia judėjimo laisvę, taip ir laisvę nuo kompiuterio. Be to, žmogus visada nori kažką pačiupinėti, turėti savo rankose. Prie to ypač pripratę vyresnio amžiaus žmonės, vis dar prenumeruojantys  spaudą. Mūsų skaitytojų ratas tiek amžiaus, tiek vietovės atžvilgiu labai platus:  užgriebiame ir miestą, ir kaimą.

Ko palinkėtumėte „Valstiečių laikraščio“ skaitytojams ?

Kaip būtų sunku išgyventi, nepamiršti, kad spausdintas žodis gali būti kaip balzamas širdžiai, atgaiva sielai, ir praktinė nauda kasdieniniame gyvenime.