Liuteronų tremtis – nutylėta istorijos realybė

Tačiau  ne visa istorinė realybė yra išsamiai ištyrinėta ir aprašyta, ne apie visas vykdytas represijas žinome. Viena iš nutylimų temų – tai liuteronų tremtis.

Nutyli, nes nenori kalbėti

  Skaudžia liuteronams tema prieš kelerius metus plačiau domėtis pradėjo Lietuvos evangelikų liuteronų bažnyčios kunigas Darius Petkūnas. Jo surinkti archyviniai duomenys, tremtinių artimųjų liudijimai ir prisiminimai praėjusiais metais sugulė į knygą. Tiesa, kol kas ja galima skaityti tik anglų kalba.

Į klausimą, kodėl apie vykdytus liuteronų trėmimus iki šiol nėra daug žinoma ir kalbama, kunigas D. Petkūnas atsako paprastai – dėl liuteronų mažumos problemos.

Liuteronų bažnyčia yra mažumos bažnyčia Lietuvoje. Iki Antrojo pasaulinio karo liuteronai Lietuvoje sudarė dešimtadalį visų gyventojų, o šiandien mūsų yra mažiau nei vienas procentas. Pirmiausiai dėl to, kad niekada nebuvome ryški, įtakinga bendruomenė, ir su mumis susiję reikalai, net tokie skaudūs kaip tremtis, nebuvo pastebimi. Apie liuteronų tremtį mažai rasime informacijos ir knygose, daugiausiai – tai žmonių pasakojimai, pačių tremtinių ar jų giminaičių prisiminimai.

Liuteronas lygu vokietis?

Galbūt kita priežastis, lėmusi informacijos šia tema stoką, yra ta, kad liuteronai – vienintelė krikščioniška konfesija, nukentėjusi vien dėl religijos, kurią išpažino. 1944 m. gruodžio 16 d. Stalino pasirašyta direktyva įsakė visus šalyje gyvenančius vokiečius iškeldinti į Sovietų Sąjungos gilumą.

 O kur ieškoti vokiečių? Tarp liuteronų. Lietuvoje Liuteronų Bažnyčia buvo asocijuojama su vokiečių bažnyčia. Ir šiandien yra panašiai... Jei žmonių paklaustumėm, kur yra liuteronų bažnyčia, ne visi žinos, tačiau pasiteiravus vokiečių bažnyčios, daug kas gali pasakyti, kur tokia yra. Toks gretinimas nebuvo teisingas, tačiau gajus.

  Turbūt daugeliui kyla klausimas, kodėl vokiečius apskritai užsimota iškeldinti ir kam tai naudinga? Tikslų atsakymą rasti sunku, nes šaltinių, atskleidžiančių šios direktyvos priežastis, nėra. Tačiau galima daryti išvadą, kad didžiausios įtakos turėjo Antrojo Pasaulinio karo baigtis ir priešiški rusų-vokiečių santykiai.

 Oficialiai Sovietų Sąjunga ir Stalinas deklaravo, kad tautos nėra niekuo kaltos ir už nieką neatsakingos. Tačiau realybė buvo kitokia... Rusija labai stipriai nukentėjo nuo nacių invazijos: tuometinio Leningrado tragedija, sugriauti miestai, išžudyti žmonės. Dėl šių priežasčių sovietų neapykanta vokiečiams buvo labai stipri. Tai ir buvo pagrindinė priežastis tremti vokiečius.

Ėmus jų ieškoti, dėmesys iš karto atkreiptas į vokiečių kalbos mokytojus ir liuteronus. NKVD ir NKGB agentai pradėjo verbuoti lietuvius, tikėdamiesi, kad šie išduosią, kur yra vokiečiai, taip pat pradėtas įtartinų (galimų vokiečių) asmenų surašymas.

„ Niekas neaiškino, kodėl vienus ar kitus žmones iškviečia į komitetus, kodėl jie apklausinėjami. Tarsi tarp kitko būdavo paklausiama religija. Taip buvo sudaromi liuteronų, vadinasi, ir vokiečių, sąrašai. Užtekdavo, kad vienas asmuo šeimoje būtų liuteronas ir visą šeimą įtraukdavo į sąrašus, o po to ištremdavo, - aiškino kunigas Darius Petkūnas.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad žmonių surašinėjimą religiniais pagrindais savo laiškuose mini tik kunigai. Oficialiuose pareigūnų pranešimuose, laiškuose religinis aspektas nebuvo minimas. Buvo bandoma parodyti, kad visa informacija renkama tik siekiant įgyvendinti anksčiau minėtą direktyvą ir surašyti žmonės buvo minimi ne kaip liuteronai, o kaip vokiečiai. Juk net ir tuo metu nebuvo priimta tremti už religinius įsitikinimus – Konstitucija garantavo religijos laisvę.

Didžioji liuteronų trėmimo banga nuvilnijo 1945 m. pradžioje. Vienu metu iš Lietuvos buvo ištremta per tūkstantį žmonių, daugiau nei trečdalis jų – liuteronai. Labiausiai nukentėjo Jurbarko ir Šakių rajonai.

„ Liuteronų trėmimai niekuo nesiskyrė nuo vykdytų vėlesniais metais: vidury nakties ateidavo kareiviai, liepdavo susirinkti svarbiausius daiktus, pasiimti kažkiek maisto (sakydavo, kad mėnesiui) ir po kelių valandų jau visus išveždavo. Sąlygos ten buvo baisios: mažesni nei privaloma maisto daviniai, didelis karštis dieną, dažnai siekiantis keturiasdešimt laipsnių. Daugelis tremtinių savaime išmirė: dėl ligų, dėl bado“, - savo knygoje rašo D.Petkūnas.

Liuteronų kunigai: surasti pretekstą trėmimui

Kunigas D.Petkūnas pasakojo, kad liūdna liuteronų tremties realybė neaplenkė ir kunigų luomo. Tiesa, represuotų asmenų kategorijoje minimi tik Romos katalikų kunigai. Jų ištremta beveik trys šimtai (apie dvidešimt penkis procentus). Tačiau tokias pačias represijas patyrė ir liuteronų dvasininkai. Jų represuota mažiau nei katalikų, tačiau ir pačių kunigų buvo kelis šimtus kartų mažiau. Iš tuo metu Lietuvoje dirbusių aštuonių liuteronų kunigų buvo ištremta pusė – keturi kunigai.

„ Kunigų represijos skyrėsi nuo eilinių tikinčiųjų. Žmonės buvo tremiami be teismo, be perspėjimo, dvasininkų atžvilgiu buvo elgiamasi kitaip. Juk kunigas buvo viešas žmogus, todėl jo slaptas trėmimas būtų galėjęs išprovokuoti žmonių pasipriešinimą. Kunigai buvo teisiami, jiems buvo užvedamos asmens bylos, sekimo bylos. Priežasčių rasdavo įvairių. Tačiau tarp ištremtųjų buvo ir tokių asmenų, kurių byloje nurodomos priežastys labai abejotinos. Taigi galima daryti išvadą, kad kai kurie dvasininkai buvo tremiami vien dėl savo stipraus pasišventimo ir gilaus tikėjimo“, - sakė D.Petkūnas.

Dažniausiai į valdžios nemalonę kunigai pakliūdavo atsisakę vykdyti valdžios gautus nurodymus, nepaklusę reikalavimams. Pretekstu suimti ir nuteisti kunigą galėjo tapti bet kas: kontrrevoliucinės literatūros laikymas, menkiausi ryšiai su partizanais, antisovietinės kalbos ar mintys.

Pirmasis sovietų nuteistas ir ištremtas liuteronų kunigas – Gustavas Rauskinas (Alkiškių parapija). Jis, gyvendamas Liepojoje, parašė tris straipsnius į vietos laikraštį, kuriuos sovietų valdžia traktavo kaip antitarybinius. Būtent šie straipsniai tapo pagrindiniu pretekstu nuteisti ir ištremti kunigą. Jam skirta tuo metu dažniausia – dešimties metų lageryje bausmė. Dešimtmetį praleidęs Sibire, Taišeto regione, kunigas Rauskinas grįžo į Lietuvą ir tęsė savo tarnystę.

Kitas kunigas-tremtinys – Jurgis Gavėnis. Jo nuteisimui ir represavimui jokios rimtos priežasties nebuvo. Konfiskavus Jurbarko bažnyčią, jis nepakluso vietos NKVD organams. Kunigas apsigyveno bažnyčios zakristijoje, prie uždarų bažnyčios durų, pasistatęs altorių, toliau laikė pamaldas.

„ Kaip su tokiu asmeniu elgtis, kuris nepaklūsta? J. Gavėnis buvo suimtas ir išvežtas į NKVD kalėjimą Vilniuje. Reikėjo rasti papildomų priežasčių teismui – rado. Jo bibliotekoje rado antitarybinės literatūros, prikibo prie kai kurių kunigo pamokslų, kurie taip pat, esą, nukreipti prieš tarybinę valdžią. Kiekvieno teisiamojo byloje būdavo išskiriamas „ypatingas bruožas“, pagal kurį būtų galima atpažinti asmenį. Įdomu tai, kad kunigo Gavėnio byloje, kaip ypatingą bruožą, tardytojas įrašė: „žmogus labai dažnai šypsosi“, - rašo D.Petkūnas.

  Dešimtmetį praleidęs Vorkutos lageryje Jurgis Gavėnis grįžo į savo Tėvynę.

Jonas Mirazas ir Erikas Leijeris – dar du ištremti liuteronų kunigai. Jie taip pat apkaltinti antitarybine veikla, neigiamų idėjų skleidimų. Erikas Leijeris taip pat buvo įtrauktas į pavojingų ir „nekontroliuojamų“ žmonių sąrašą po to, kai ryžosi parašyti nepasitenkinimo laišką Stalinui dėl uždarytos bažnyčios.

Žinoma, kunigo laiškas Stalino nepasiekė, tačiau pats drąsos faktas valdžiai kėlė pavojų. Abu kunigai, nuteisti tradicine bausme, jos visos neatliko – mirė tremtyje.