Dienos tarp avių ir jų vilnos

Prieš trejus metus su dviem mažamečiais vaikais vienkiemyje apsigyvenę Kęstas ir Inga Samušiai mano, kad tai – pats geriausias jų sprendimas. Čia dabar verda visas jų gyvenimas: po sniegu padengtas pievas, supančias namą, vaikštinėja škudžių veislės avys, kudakuoja vištos, slankioja dvi rainos katės, o namuose laksto vaikai, kepa bandelės, virš krosnies džiūsta Ingos sukurtos ypatingos veltinio šlepetės... Vėlimas iš vilnos porai tapo ne tik pomėgiu, bet ir sėkmingai besiklostančiu verslu.

Vieninteliai kaimo gyventojai

Prieš persikeldami į Molėtų rajoną, K. ir I. Samušiai gyveno Gargžduose. Inga dirbo grafikos dizainere, o Kęstas – miškininku. Minčių apie gyvenimą nuošaliame vienkiemyje jiems kildavo ir anksčiau. „Vienas žmogus tokiam žingsniui vargiai ryžtųsi. Dviese daug paprasčiau“, – atviravo I.Samušienė. Kiek laiko pora ieškojo sodybos Žemaitijoje, bet kainos ten buvo aukštesnės nei ežeringame Molėtų krašte. „Jūros šalia nėra, tačiau sodybą juosia 40 ežerų. Iš pradžių negalėjau tuo patikėti, bet jau spėjome patikrinti. Be to, ten vien lygumos, o čia vietovės kalnuotos, miškingos“, – Aukštaitijos peizažo privalumus dėstė moteris. Nors Molėtų rajone žemės nėra labai derlingos, džiugina kiti dalykai. „Kai žydi čiobreliai, akyse raibuliuoja nuo mėlynumo. Kai ateina žemuogių sirpimo sezonas, jas iš miško tempiame kibirais. Yra ir mėlynių, spanguolių, bruknių“, – džiaugėsi Inga.

Netoli Molėtų observatorijos esančiame Paliesio kaime Samušiai – vieninteliai gyventojai. Tiesa, kaimynų jie taip pat turi: daugiausia tai gretimuose vienkiemiuose gyvenančios vienišos optimizmu trykštančios senutės. „Norėčiau, kad ir mes ateityje būtume tokie linksmi ir nuolat kikenantys senukai“, – žavėdamasi kalbėjo menininkė.

Nesigailėjo nė sekundės

Įsigiję sklypą su apkiužusia trobele, stovinčia ant kalvos, I. ir K. Samušiai kibo į darbus: viduje išgriovė sienas, pastatė krosnį, sudėjo plastikinius langus, sutvarkė kanalizaciją, elektrą, iškirto namą juosiančius brūzgynus. „Sutvarkę aplinką, išvežėme pusę tonos stiklo. Anksčiau čia gyvenęs vienišas senolis mėgdavo išgerti, o tuščius butelius mesdavo, kur papuola“, – juokdamasis prisiminė K.Samušis. Nors pradžia buvo nelengva, pora ją prisimena su nostalgija. „Pamenu, išgriovę sienas, su murkiančiomis katėmis ant kelių susėdę prieš naujai pastatytą krosnį abu jautėmės tokie laimingi. Nesvarbu, kad aplink buvo tikra betvarkė, jau tada žinojome, kad pasielgėme teisingai“, – pasakojo Inga. Tuo metu jų vyresnėliui Ąžuolui tebuvo dveji, o jaunėlei Vėtrai – vos pusė metukų. I.Samušienė prisipažįsta, kad ir dabar dar yra nebaigtų darbų. „Kiek spėjome atlikti per pirmąjį pusmetį, tiek ir turime. Nerandame laiko tęsti remonto“, – atviravo ji.

Sužinoję apie poros sprendimą keltis gyventi į vienkiemį, jų draugai ir artimieji niekaip negalėjo suvokti, kodėl subrendę ir turintys darbus žmonės nori iš esmės keisti savo gyvenimą. „Tikras paradoksas – dabar jie visi nekantriai laukia, kada galės atvažiuoti pas mus paviešėti. Du kartus per metus organizuojame avikirpio šventę, į kurią suvažiuoja daugybė draugų su vaikais. Jiems tai – didžiausia pramoga“, – pasakojo Inga.

Galvojo apie stručius, bet įsigijo avių

I. ir K. Samušiai ilgai svarstė, ką auginti ūkyje. „Iš pradžių galvojome apie stručių auginimą. Jų labai gražios akys. Kas čia žino, gal dar ateis tokia diena, kai įsigysime šių paukščių. Nemanykit, kad esame idealistai, nieko nesuprantantys apie ūkį, bet juk auginti stručius būtų labai įdomu“, – linksmai pasakojo menininkė. Škudžių veislės avių Samušių ūkyje atsirado dėl kelių priežasčių: rupšnodamos žolę, jos puikiai „nušienauja“ didelius plotus laukų ir teikia vilną, kurios reikia poros verslui.

„Škudės – ūkininkų tinginių avys. Jas prižiūrėti labai lengva. Su mėsinių veislių avimis būtų daug sunkiau. Auginti avis tampa madinga visame pasaulyje. Daug kur galima pamatyti prie sodybos besiganančius 5 ar 6 baltus „kamuoliukus“. Be to, norime turėti geros ekologiškos mėsos. Būtent tokia yra aviena“, – pasirinkimo motyvus dėstė moteris. Dalį škudžių veislės avių K. ir I. Samušiai pirko Lietuvoje, dalį – užsienyje. Pradėję jas auginti, ėmė aktyviai domėtis šia veisle, jos istorija, įkūrė Lietuvos škudžių avių augintojų asociaciją. Šiuo metu renkama informacija šių avių pripažinimui lietuviška nacionaline veisle.

Kuria išskirtinius modelius

Apie veltinius ir vėlimo procesą I.Samušienė sužinojo palyginti neseniai, vos prieš šešerius metus. „Ėjau viena Klaipėdos gatve, ir žvilgsnis užkliuvo už naujos parduotuvės vitrinos, kurioje buvo išdėlioti veltinių gaminiai. Viduje pamačiau vilną veliantį senuką, kuris iš švelnios vilnos gumulo mano akivaizdoje padarė kietą kamuoliuką. Man tai paliko įspūdį“, – prisipažino menininkė. Tą pačią dieną moteris nėrė į interneto platybes, bandydama rasti informacijos apie šią unikalią tekstilės technologiją. Užsirašė į kursus, kur išmoko kloti vilną. „Iš karto pradėjau velti avalynę. Pirmieji darbai – vaikiškų ir vyriškų batų poros. Tiesa, vyrui veltų šlepečių pade žiojėjo didžiulė skylė“, – pirmuosius bandymus prisiminė Inga. Tačiau ji greitai perprato visą vilnos vėlimo procesą. Moteris taip pat pamatė, kad rinkoje parduodami tik labai paprasti ir vienodi veltinės avalynės modeliai, daugiausia „vailokai“ ir riestomis nosimis ryškių spalvų šlepetės. „Pamaniau, kad galima sukurti daug įvairesnių modelių. Iš tikrųjų vilna yra kaip molis, iš kurio gali nulipdyti ką tik nori. Norėdama išgauti kitokius spalvų derinius, į vėlimo procesą įtraukiau ir kitas medžiagas – liną, šilką“, – pasakojo moteris.

Velia visi šeimos nariai

Į vilnos vėlimą kūrėja įtraukė ir savo vyrą. Pamatęs, kad veltinė avalynė gali būti kitokia nei įprasta, jis taip pat susižavėjo šiuo užsiėmimu. Pora, pasiskirsčiusi darbus, ėmė velti šlepetes: Inga atlieka klojimą ir kūrybinį darbą, o Kęstas – vėlimo bei kitus fizinės jėgos reikalaujančius darbus. Per dieną jie vidutiniškai pagamina 2–3 poras šlepečių. Dažniausiai jos keliauja į užsienį, nes dauguma I.Samušienės sukurtų šlepečių užsakovų – užsieniečiai, išsibarstę po visą pasaulį. „Lietuviams velti beveik nebelieka laiko. Abu teturime po dvi rankas, kuriomis atliekamas visas vėlimo procesas. Fiziškai nebegalime gaminti daugiau. Be to, ir nenorime, kad jos būtų parduodamos ant kiekvieno kampo“, – pasakojo Inga.

Savo žaislams batukus velti pradėjo ir poros sūnus Ąžuolas. Tai bando daryti ir mažoji Vėtra. „Vaikams labai smagu. Juk veldami naudojame vandenį ir muilą, o vaikams itin patinka iš jų pūsti burbulus“, – pasakojo menininkė.

Koks sėkmingo gyvenimo ir verslo receptas? „Reikia visur ir visada daryti tai, ką labiausiai mėgsti“, – vieningai patvirtino K. ir I. Samušiai.