Bijūnas ant granito luito

Į priekį vedė talentas

Vaidai, nejau iki pilnametystės nebuvote girdėjęs operos?

Iki aštuoniolikos net nesu buvęs Operos ir baleto teatre. Tiesa, kartą su klase lankėmės, bet tai buvo baletas. Tada nė nesvajojau atsidurti operos scenoje, nes neįsivaizdavau, kas tai yra. Apie operą nieko nenutuokiau iki to laiko, kai, jau įstojęs į J.Gruodžio aukštesniosios muzikos mokyklos Gedimino Šmito dainavimo klasę, pirmąkart apsilankiau „Don Žuane“ Kauno muzikiniame teatre. Nustebau: „O, kaip kietai dainuoja, ir be mikrofono!“ Po spektaklio puoliau fanatiškai kolekcionuoti žymių operos solistų įrašus. Norėjau visus juos turėti, mokytis iš jų... Fanatizmas man būdingas: jei ko imuosi, tuo degu. Dar 17-os mėginau įstoti į Valstybinę konservatoriją, tačiau profesorius Eduardas Kaniava tada nusprendė, kad man metus reikėtų palūkėti. Išlaukiau, o kai buvo nustatyta, kad esu tenoras, nusprendžiau mokytis tik pas geriausią Lietuvos tenorą. Nuėjęs pas Virgilijų Noreiką išpyškinau: „Gerbiamas maestro, jei manot, kad iš manęs kas nors išeis, imkit mane ir mokykit, o jei ne, drožiu iš čia apskritai!“ Atrodytų, gaidžiuko poza, tačiau tuo metu tai buvo nuoširdus apsisprendimas. V.Noreika patarė stoti į tuometės Valstybinės konservatorijos solinio dainavimo klasę...

Nejau, Vaidai, iki tol niekur nedainavote?

Berniukų chore „Ąžuoliukas“, ten gavau ir pradinį muzikinį išsilavinimą, išmokau groti fortepijonu. O pirmąjį krikštą gavau Šeškinės vidurinėje, kuri sostinėje garsėjo unikaliu muzikos kabinetu. Mokytojas Juozas Lazauskas ant sienos buvo pakabinęs ir šviečiančią klaviatūrą, kad matytume, kokia nata skamba. Tačiau šio reiklaus, griežto, vokiško charakterio pedagogo mokiniai nemėgo, juk jis vertė groti metalofonu, lankyti chorą. O mums abiem patiko muzika. Lazauskas pirmas atkreipė dėmesį į mano talentą, leisdavo mokyklos chore padainuoti solo, o į repeticijas (šios, kaip ir rytinė mankšta, prasidėdavo 8 val. ryto) vėluoti leisdavo man vienam. Chorą, beje, lankiau mieliau nei mankštą... Taip užsimezgė graži mūsų draugystė. Norėdamas padėkoti pirmajam muzikos mokytojui, savo buvusioje mokykloje surengiau koncertą. O muzikalumą, matyt, paveldėjau, abu mano tėvai buvo muzikalūs. Tėvas grodavo vestuvėse, dirbo ir „Hiperbolės“, pirmosios mūsų roko grupės, vairuotoju, vežiojo ją po Lietuvą. Muzikalus „Hiperbolės“ rokas davė man postūmį, nors tiksliai nežinojau, kur einu... Talentas vedė mane.

Kaip, Vaidai, suprantate talentą?

Tai – ne vien tik balsas. Tai ir noras dainuoti, pasiryžimas tobulėti, gebėjimas tai daryti... Taigi talentas greičiau yra ne įgimti vokaliniai duomenys, o išsiugdytas charakteris. Dainininko balsas priklauso nuo daugelio dalykų: būsenos, sveikatos, miego praeitą naktį, nuo to, ką šiandien valgei. Paskutinio „Triumfo arkos“ koncerto metu nesublizgėjau, sveikata pakišo koją...

Tačiau jus išrinko 2011-ųjų „Auksiniu balsu“. Gerbėjai balsavo ne už netikėtai užlūžusį Vyšniausko balsą, o už Vyšniauską, kurį Zita Kelmickaitė palygino su vešliu bijūnu.

Na, ne visi taip manė, tačiau dauguma žmonių yra geranoriški, piktdžiugių – mažuma, tai – nykstanti gentis Žemėje. Ne kartą esu girdėjęs: „Vyšniauskas? Atidedame, prašom, kitas!“ Tie „kiti“ buvo Prudkausakas, Rubežius, anksti „prasikalę“ solistai. Žinoma, krimtausi, žinoma, buvo baltai pavydu, tačiau kiekvienai gėlei pražysti – savas metas. Vienos skleidžiasi dar sniegui nenutirpus, kitos laukia vidurvasario.

Mene negali turėti status quo

Gražiabalsių atlikėjų pakanka, tačiau jus vadina charizmatišku...

Nesureikšminu šio dalyko. Kas yra charizma? Šis graikiškas žodis reiškia Dievo dovaną, malonę. Vienų charizma žiba jau iš prigimties, o kitiems tenka gerokai padirbėti, kad ją atskleistų. Vieni granito luitai guli Žemės paviršiuje, kiti glūdi giliau, tačiau tai nereiškia, kad po žeme slypintis granitas mažiau vertingas. Charizma labai sureikšminama popkultūroje, kur vyrauja masinis skonis, čia žiba daug charizmatiškų asmenybių. O šios dainuoja, kaip Dievas drėbtelėjo, mat kitaip nemoka, sceninė jų raiška ribota, nepalyginsi su, tarkime, Giedre Kaukaite. Jos koncertas Filharmonijoje man buvo ne koncertas, o tikras įvykis. Paviršutiniška rūšiuoti žmones: tas turi charizmą, o tas – ne. Evelina Anusauskaitė nelaikoma labai charizmatiška, tačiau 10 charizmą turinčiųjų turėtų nukelti kepurę prieš jos užsispyrimą, darbštumą. Vieną dieną išvysime Evelinos charizmą visu gražumu – sakau tai nemenkindamas jos šiandienos laimėjimų. O tas, kuris vakar atrodė pasiutusiai apdovanotas, šiandien kažkodėl nebešvyti. Mene negali turėti jokio status quo: kiekvieną dieną arba progresuoji, arba regresuoji.

Labai jau žiauriai apibendrinot...

Kodėl, juk ir vidiniame žmogaus gyvenime yra panašiai. Geri bruožai neugdomi regresuoja, nyksta, o ydos – progresuoja, veši. Be to, geri bruožai nepadaro blogųjų gerais. Todėl dainininkui labai svarbu charakteris, kad ydos nesužlugdytų talento. Būdamas studentas išgirdau Arvydo Daunoro baritoną (nepainiokit su bosu Vaclovu Daunoru, puikią karjerą užbaigusiu Niujorko „Metropolitan Opera“) ir nepatikėjau savo ausimis: nerealus balsas! Deja, Arvydas neretai „užlipdavo ant kamščio“, už tai kaip solistas buvo atleistas iš Valstybinio akademinio operos ir baleto teatro ir paliktas čia dirbti scenos darbininku. Mūsų teatro gastrolių Maskvos didžiajame teatre metu, ruošdamas sceną spektakliui, būdamas gero ūpo, Arvydas ėmė ir užtraukė ariją, berods iš „Pajacų“. Rusams žandikauliai atvipo: „Jei jūsų teatro scenos darbininkai taip gieda, tai kaipgi solistai?!“ Tenka apgailestauti, kad taip apdovanotas žmogus tiek mažai padarė. Plačido Domingo vokalas nėra išskirtinis (jis tai pripažįsta autobiografinėje knygoje), tačiau talentas – išskirtinis. Apskritai tai yra išskirtinė asmenybė operos istorijoje: sukūrė pusantro šimto vaidmenų, sumušė visus rekordus pralenkęs patį Enriką Karuzo, o kiek dar koncertų, įrašų...

Gyvas tikėjimas ir noras rūkyti

Reikia suprasti, kad darbas sukūrė ir Vaidą Vyšniauską. Granito luitas galop iškeltas į dienos šviesą, tačiau jokio prakaito kvapo, juntama tik jėga.

Dėl žmogaus evoliucijos – netikiu evoliucijos teorija, neva žmogus išsivystė iš beždžionės ar iš slieko. Esu kreacionizmo šalininkas: žmogaus kilmė dieviška, visi jo talentai – nuo Dievo. „Ką tu turi, ko esu negavęs?“ – teigiama Šventajame Rašte. Nieko neįgyji pats savaime, tik per Dievo malonę.

Būtent! Ką bedainuotumėte, atrodo, kad šlovinate Viešpatį. Ar tik ne dėl to jūsų klausytojams ištrykšta nesentimentalios ašaros?

Kalbate, matyt, apie tai, ką pasauliečiai vadina energetika, o krikščionys – dvasia. Solisto dvasios būsena neišvengiamai atsispindi balse, didelės nelaimės ištiktas jis net gali prarasti balsą. Man negana įgyvendinti režisieriaus sumanymą, kiek įmanoma tobulai atlikti kūrinį. Nebijau pasakyti – turiu gyvenimo misiją. Regis, niekam viešai nesu apie tai kalbėjęs. Mano misija – savo balsu tarnauti žmonėms. Tai nėra kažkas didinga: ir batsiuvys tarnauja gerai siūdamas batus, ir jūs tai darote, rašydama skaitytojams straipsnius, juk talentas tam ir duotas. Iliuzija, kad gyvename sau, dėl savęs, dirbame, kad pragyventume. Kai viskas taip persukta, gyvenimas iš tikrųjų tampa lėkštas. Kaip ten sakoma: „Perkame daiktus, kurių mums nereikia, už pinigus, kurių neturime, kad padarytume įspūdį tiems, kurių nekenčiame...“ Tačiau nesu pasikėlęs sklerotikas. Gerai prisimenu daugybę nesėkmių, perklausų, po kurių suprasdavau, kad nesu čia reikalingas. Mano startas buvo žemas ir lėtas, kelyje buvo daug kryžkelių, abejonių, taip pat ir maldų. Buvau ir gilioje duobėje, jaučiausi nulis, tokios būsenos žmonės kariasi... Mane išgelbėjo tikėjimas. 1999-ieji man buvo baisūs visomis prasmėmis. Iširo pirmoji santuoka, teatre nebuvau pageidaujamas. Skaičiavau centus talonėliui, kad nuvažiuočiau į pasimatymą su dukra prie jos vaikų darželio arba pas tėvus suvalgyti lėkštę sriubos. Puikiai žinau, kas yra slėnis... Tačiau patyriau, kad tikras tikėjimas prikelia iš duobės.

Ar įtikėti įmanoma tiktai įgriuvus į duobę?

Nebūtinai, tačiau duobė arba slėnis gali tapti tikėjimo katalizatoriumi. O pasirinkti, ką įsileisi savo širdį – tikėjimą ar neapykantą – turi pats. Jei tikėjimas tavęs neišgelbsti, vadinasi, jis nėra tikras, gyvas. Jei įtiki tik tam, kad pasijustum teisuolis, beveik šventas, tai gresia puikybe. Religingi žmonės dažnai būna išdidūs, kitus laiko menkesniais. Būna, kad duobėn įpuolęs žmogus įsižeidžia dėl to visam gyvenimui, apie tokius rusai taikliai sako: „Na obiženych vodu voziat“, t. y. įsižeidusieji tinka tik vandeniui vežioti... Gali mirtinai supykti ant Kubiliaus, tau neva gyvenimą sugriovusio, bet kuo čia jis dėtas? Šiandien – lyg jis, rytoj – jau kitas kaltas. Jei įsileisi neapykantą į širdį, ši sugrauš tave anksčiau, nei sužlugdys Kubilius.

Tačiau jeigu tiki, Dievas ne tik atleis tau ydą, bet ir išvaduos nuo jos. Vienas alkanas benamis  gavo pavalgyti ir pasiliko mūsų pamaldose, o po kiek laiko atėjęs pas mane sako: „Pastoriau, nepatikėsit: man dingo noras rūkyti!“ Įsiklausykite: ne „mečiau rūkyti“ , o „dingo noras“.

Kalbinau jus kaip dainininką, o dabar štai kalbuosi su jumis kaip su pastoriumi.

Ar tik ne pamokslus „Naujosios kartos“ protestantų bažnyčioje turi galvoje tie, kurie prikiša jums, kad netausojate savo balso?

Dar kiti mano, kad pastoriui nedera dalyvauti televizijos konkursuose... Mano gyvenimas nėra vien operos solisto karjera ar pastoriaus darbas, savo misiją suprantu plačiau. Turiu gražią šeimą: mylimą žmoną, kurios palaikymą labai branginu, tris vaikus. Vyresnioji – jau paauglė, su ja nelengva, tačiau, užuot keikęs jaunąją kartą, prašau Dievo išminties. Šešiametis sūnus labai smalsus, skaito nuo penkerių, mėgstamiausia jo knyga – „Geografija 6 klasei“. Mažylei dukrai treji metukai, ji čiauškutė, tikra artistė.

Ar verčiate savo vaikus lankyti bažnyčią?

Reikalauju. O kodėl verčiame vaikus lankyti mokyklą? Nes manome, kad ji būtina. Manau, kad ir bažnyčia vaikui taip pat reikalinga. Tik negana ją lankyti, kaip ir mokyklą: reikia mokytis, pažinti gyvenimo tiesas, kad subrendęs galėtum apsispręsti dėl savo tikėjimo. Nepasitikiu mūsų švietimo sistema, kuri į mūsų vaikų galvas kemša vien žinias. Kas mokykloje šneka apie doros, sąžinės svarbą?

Regis, negarsiai kalbamės, tačiau kavinės klientai senokai klausosi jūsų net nuščiuvę. Arba palietėme opią temą, arba tai reiškia, kad turite ne tik auksinį balsą, bet ir iškalbos dovaną... Ačiū, Vaidai, už pokalbį.