A.Butkus: nesugaunamasis nuotykių ieškotojas

„Žuvėdros“ ir „Aro“ panašumai

Ar jums, Andriau, vaikystėje teko rinktis – šokis ar futbolas? Sovietmečiu berniukams  buvo įkalta, kad šokiai yra „bobiškas“ užsiėmimas.

Šoklus buvau nuo mažens. Ir mama, žinau, tvirtino: „Tas tai bus šokėjas: vaikščioti nemoka, o vos išgirdęs muziką jau šokčioja!“ Gimtuosiuose Kuršėnuose, mažame miestelyje netoli Šiaulių, buvo vaikų teatro studija „Ikaras“, kur gavau pirmąsias šokių pamokas. Studijos vadovė, pastebėjusi mano gabumus, skatino nesustoti. Tačiau sportinių šokių kolektyvo mūsų miestelyje nebuvo, taigi jų mokytis galėjau tik įstojęs į Klaipėdos universiteto Menų fakultetą. 19 metų – vėlyva pradžia šokio profesionalui, tačiau per užsispyrimą, darbą, bemieges naktis tapau „ Žuvėdros“ kolektyvo nariu. Patikėjau vadove Skaistute Idzelevičiene, kuri man tvirtino, kad turiu Dievo dovaną ir neturiu teisės jo pamesti. „Žuvėdroje“ šokau 10 metų, pabaigoje su partnere buvome tapę ir pirmąja kolektyvo pora.

„Žuvėdrą“ kažkas juokais palygino su „Aro“ rinktine. Ar iš tikrųjų yra panašumų?

Už visų „Žuvėdros“ nuskintų laurų – geležinė disciplina ir kruvinas darbas. Ir čia komanda turi būti lyg vienas kumštis: esi atsakingas ne tik už save, bet ir už kitus, negali išduoti partnerės ar draugo. Šokiams aukoji visą laisvalaikį, turi pamiršti, kad toks apskritai yra. Taigi tau turi labai labai patikti šokti. Žmonės galvoja: va, važinėja po pasaulį, šoka savo malonumui, na, taip, uždusę, tačiau juk šypsosi, vadinasi, tai jiems nieko nereiškia... Žiūrovai niekada nesužinos, kiek ši apgaulė kainuoja: šypsomės, nors apsiverk ir krisk iš nuovargio.

Palikote garsiąją „Žuvėdrą“ ant pačios bangos keteros. Kodėl?

Atėjo metas keisti gyvenimą. Vis pasišnekėdavome apie tai su partnere: laimėti pasaulio ir Europos čempionų titulai, kolekcija bronzos, sidabro, aukso medalių, o kas toliau? Asmeniniai reikalai apleisti, padoresnio darbo nėra... Mums krepšininkų honorarai nė nesisapnuoja: pernai laimėjęs Europos sportinių šokių čempionatą, „ Žuvėdros“ kolektyvas gavo sumą, kurią padalijus visiems jo nariams, spėju, kiekvienam teko maždaug po porą tūkstančių litų. Už tokį pragarišką darbą... Taigi mano partnerė išvyko į Kauną ir ištekėjo, o aš išskridau į Honkongą, gavęs pasiūlymą padirbėti šiame Kinijos krašte. Dirbau šokių treneriu, mokiau ir vaikus, ir suaugusiuosius. Šokiai ten – brangus malonumas, prieinamas tik pasiturintiesiems.

Šokio kultūra Lietuvoje ir Honkonge

Ar šokių kultūra Honkonge kitokia? Kaip kinai šoka?

Kaip moka, tačiau, kitaip nei lietuviai, to nesigėdija. Tačiau jie gerai suvokia, kad inteligentiškas žmogus turi taisyklingai sušokti lėtą valsą. Todėl pasiturinti kinė samdo šokių mokytoją ne tik vaikams, bet ir sau. Šia prasme šokio kultūra Honkonge aukštesnė, ten populiarūs bendri studentų ir profesorių vakarėliai su šokių aikštele, o muzikai užgrojus nesidrovima pašokti čia čia čia.  Lietuvoje sovietmečiu šokis nebuvo vertinamas taip, kaip dabar, šokių kolektyvus lankydavo vien mergaitės, jos mokydavosi šokti valsą su kėdėmis. Ir dabar į šokius pas mus žiūrima kaip į pramogą. Lengva stebėti iš šalies ir kritikuoti, tačiau pabandyk pats: turi ne tik kojas kiloti, bet ir galvoti apie daugelį dalykų – apie žingsnelius, vaidmenį, muziką, partnerį. Žinoma, taip būna nepatyrusiems, tačiau norint viso to išmokti reikia prakaito ir laiko.

Kuo gi Honkongas jus sužavėjo?

Kompaktiškumu, patogumu ir saugumu. Gyveni milijoniniame didmiestyje, tačiau viskas, ko tau reikia, yra ranka pasiekiama. Saugesnės šalies pasaulyje nesu matęs: gali naktinėti kur tik nori, juolab kad naktį šilta ir šviesu, ir sveikas bei smagus grįši namo. Nusikalstamumas labai mažas, nors gyvenimas verda kiaurą parą. Vidurnaktį jaunimėlis tiesiog miesto aikštėje organizuoja šokius laisvu stiliuku, bet niekas jų nevaiko, niekam jie netrukdo. Tiesa, turi priprasti prie ankštumos, tačiau man patiko, kad Honkongo gyventojai nevėpso amerikietiškai, santūriais veidais skuba savo reikalais. Minioje jautiesi saugus ir laisvas: jokių kreivų žvilgsnių, apkalbų, esi tik žmogus tarp žmonių. Netrukus taip apsipratau, kad nustebdavau sugavęs įdėmesnį žvilgsnį iš apačios į viršų. Aha, užsimiršau: juk mano akys dar nesusiaurėjo, ūgis nesumažėjo, esu jiems užsienietis... Taip, teisingai supratote: manau, kad nesveikos apkalbos Lietuvoje veši ir todėl, kad čia mažai žmonių. Štai sekmadienį pėdini apytušte Vilniaus gatve, o praeivė apžiūri tave nuo gavos iki kojų ir dar atsisukusi svarsto: čia Butkus ar ne Butkus, kuo čia jis apsirengęs, kur ir pas ką eina?

Menui – taip, pigiam šou – ne

Net tuštėjančioje Marijos žemėje esate žvaigždė. Garsus lenkų šokėjas Vaclavas  Nižinskis šoko, kol išprotėjo, bet jums, panašu, tai negresia: galite atsipalaiduoti dainuodamas. Ar esate viešai tai daręs iki dueto su žvaigžde?

Mokykloje per muzikos pamokas. Galima sakyti, savo balso net nebuvau girdėjęs, natas beveik pamiršau, tad savo laimėjimus vertinu santūriai. Tačiau mąstau taip: jei siūlo – imk, jei muša – bėk. Ir „Ledo žvaigždėse“ sutikau dalyvauti, nors ant pačiūžų buvau stovėjęs vos kelis kartus, mokėjau čiuožti tik pirmyn ir vos atgal. Jei nepatiktų, nedainuočiau, į sceną manęs niekas varu nevaro, tačiau į naują sritį nepuolu be galvos, paisau profesionalų nuomonės. Ir aš pats, jei man pristatytų partnerę, nesiorientuojančią erdvėje, neskiriančią kairės kojos nuo dešinės, mandagiai įspėčiau, kad į sceną jai dar ankstoka, o gal rodytis ten ir visai neverta. Kodėl turėčiau pakišti žmogų pajuokai?

Jūsų talentas įvairiapusis. Gal dar ir tapote?

O kaipgi, esu net pano  nutapęs, tokį violetinį... (juokiasi) . Galbūt tas kūrinys lig šiol kabo mano buvusioje mokykloje Kuršėnuose. Lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja jį pasiliko, jai patiko ta violetinė spalva.

Pakalbėkime apie meną.  Ką manote apie meninį televizijos konkursų lygį?

Manau, kad popkultūra gali būti ir žemo, ir aukšto meninio lygio. Svarbu aukštąjį meną pateikti suprantamai, kad paprastas žmogus nebūtų atbaidytas. Stengiuosi, nors kartais tam trūksta lėšų ir galimybių. Laimei, televizijoje nebėra tokių lėkštų realybės šou kaip „Baras“. Vyrauja konkursai, per kuriuos atrandamos talentingos asmenybės: žiūrėk, kaip puikiai šoka ši niekam nežinoma mergina, kaip dainuoja vaikinas iš kaimo! Tačiau prieš sutikdamas dar kartą dalyvauti televizijos šokių konkurse labai gerai pagalvočiau.

Kas gi jus erzina?

Man nepatinka šou, tyčia pučiamas iš žiuri ir komisijos narių blevyzgų. Šokiai lieka antrame plane, o juk šokėjai, ypač naujokai, pakloja tiek laiko ir jėgų, taip jaudinasi... Ir ką gi jie išgirsta: „Su kokiomis tu čia trumpikėmis? Kodėl be kojinių? Ar čia šukuosena, ar siaubas?“

Kai kurie komisijos nariai viešai aptarinėja ne šokio figūras, o šokėjo figūros trūkumus.

Baisu, kai suaugę išsilavinę žmonės, užuot vieni kitiems rodę pagarbų dėmesį, ima tyčiotis, darkytis. Profesionali vertinimo komisija turėtų skleisti kultūrą, padėti žiūrovui susigaudyti, kaip čia ir kas, padėti atskirti, kur yra menas. Pažįstu Jurijų Smoryginą asmeniškai: gyvenime jis sau to neleistų, tačiau šokių projektų metu „išeina iš krašto“, nes tai patinka prodiuseriams. Riebesnis vedėjo ar komisijos nario komentaras sulaukia paskatinimo: varyk taip ir toliau! Žiūrovas neišvengiamai patiria šoką, taigi skandalas pučiamas pigiausiomis priemonėmis. Net pas rusus ar lenkus nieko panašaus nėra. Bulvarinės ir kultūrinės laidos griežtai atskirtos, tad tėvai, saugodami vaikus nuo nešvankybių, žino, kada reikia išjungti televizorių.

Tačiau ne visada, Andriau, būsite žavus, šoklus ir jaunas. Nebent esate vegetaras ar žaliavalgis...

Nejuokaukit, valgau mėsą – kitaip nepašokčiau! Intensyviai šokti, kaip ir sportuoti, be gero kepsnio neišeis. Nepažįstu nė vieno šokėjo vegetaro, bent jau Lietuvoje. Pats mėgstu gaminti, tik laiko neturiu, kaip ir kelionėms, kurias mėgstu. Puikiai suprantu, kad tai, ką veikiu televizijoje, laikina, tačiau ši patirtis įdomi. Taip, vesiu ir pramoginę laidą „Mano vyras gali“: man tai – improvizacija, žaidimas.  Šioks toks stabilumo garantas yra šokių studija, kurią atidarėme, treneriu dirbsiu, kol leis sveikata, tačiau neatsižegnoju nuo mandarinų skynimo kur nors pietuose.  Taip, esu aktyvus nuotykių mėgėjas, kiūtoti su meškere – ne man: užkibo – gerai, neužkibo – dar geriau... Norėdamas pailsėti, išjungiu telefoną ir griebiu knygą. Smagiai prarijau Dano Brauno knygas, man patinka detektyvai, pažintinė literatūra. Ir Arūno Valinsko paskolintas fantastinis detektyvas „Laiko patrulis“ pasirodė visai neblogas.

Dievas mato, nė nesiruošiau klausti jūsų apie santykius su A.Valinsku, I.Valinskiene... Linkiu, kad visi išbandymai scena ir populiarumu jums baigtųsi sėkmingai.