Kūčių vakarienė – archajiškas ritualas

Šis sacrum ilgesys ir troškimas būdingas ir šiuolaikinei, paprastai laikomai sekuliarizuota visuomenei. Iš tiesų kiekvienas individas, gal ir neatlikdamas toje epochoje prigijusių religinių apeigų, savo visa vidine esme siekia pakylėjančių potyrių, išgyvenimo kažko „visai kito“ (ganz andere , religijotyrininkų terminu), didingo ir tikro,  harmonizuojančio dvasią, o tai ir būdinga šventybės raiškos, vadinamosios hierofanijos, poveikui.

Šventybę kuria ir jos teikia ne tik dievai, bet ir mes patys – jausmais, žodžiais, veiksmais, o per šventę ji reaktualizuojama tradiciniais ritualais. Kūčių vakarienei mūsų tėvai ir protėviai, o ir mes patys suteikdavome ir tebesuteikiame ypatingą reikšmę.

Savo esme šios vaišės – tai aukojimas. Aukojimų adresatų esama keleto, kadangi šioje šventėje susipynė ir susisluoksniavo senesni ir vėlyvesni tikėjimai bei religinės pažiūros. Archjiškasis šventės branduolys mūsų sąmonei sunkiai pasiekiamas, bet vis dėl to iš kai kurių simbolinių ženklų jis gali būti bent apytikriai nuspėjamas ir nusakomas.

Mūsų Kūčių vakarienės archajiškame lygmenyje atsiskleidžia dvi ryškios tendencijos. Viena jų – komunikavimas su agrarinės sferos galiomis ir dievybėmis, kas iš tiesų buvo aktualu žemdirbiams, kita – simbolinis susitikimas su protėvių ir mirusiųjų artimųjų sielomis, kurios, kaip tikėta, šiuo tarpsniu sugrįžtančios.

Iš vaišių patiekalų bene svarbiausias – grūdų ir kitokių sėklų (kviečių, miežių, kartais dar ir žirnių, pupų) mišinys su medumi. Tai – derliaus simbolis, ir jis galėjo būti skiriamas derlių globojančioms dievybėms, o drauge su pastarosiomis glaudžiai susijusioms mirusiųjų sieloms, taip pat, kaip tikėta, darusioms įtaką derliui. Kai kuriose Lietuvos vietose po stalu būdavo padedamas ir nekultų kviečių pėdas, simbolizavęs jame įsikūnijusias derliaus galias. Žinios apie tai, kokiems dievams visa tai aukota, skurdokos, bet vis dėl to kai kurių užuominų aptinkama rašytiniuose šaltiniuose.

Rytų Prūsijos žodynininkas Jokūbas Brodovskis, parengęs vokiečių-lietuvių ir lietuvių-vokiečių žodyną (apie 1740 m.), teigia, kad Kalėdų nakties vakarienės metu būdavo sakoma maldelė Žemynai: „Žemynėle Žiedkėle, pakylėk mūsų rankų darbus“. Po to būdavo nuliejama alaus, tradicinio iš grūdų pagaminto gėrimo, ir tuo būdu paaukojama žemės deivei, lemdavusiai kultivuojamos augalijos, ypač javų derlingumą.

  Kitas archajiškas ir su mitine pasaulėvoka susijęs ritualinių Kūčių vaišių patiekalas – aguonų pienas. Stebėtina, kad ši tradicija mūsų krašte tebėra tokia gyvybinga. Aguonos dar senovės Graikijoje buvo glaudžiai siejamos su agrarinėmis dievybėmis, jų tarpe su Demetra, derlių teikiančios žemės deive, kuri ikonografijoje vaizduojama rankose laikanti aguonas su stiebais ir javų kuokštus (jos atitikmeniu laikoma Žemyna).

Aguonos būdavo aukojamos Demetrai. Šio augalo sėklos pasižymėjo migdančiu poveikiu ir siejamos su mirties bei atgimimo simbolika. Žemė ir jos klodai kaip tik esanti ta vieta, kur vykdavusios šios transmutacijos, būdingos gyvajai gamtai – gimimas, mirtis ir atgimimas. Lietuvos kaime tikėta, jog nuo Visų Šventų artėjant žiemai ir žemę sukausčius pašalui, ji  ilsisi, „miega“. Tačiau žemėje glūdi potencija, kuri reiškiantis ją žadinantiems šviesos ir šilumos pradams, pabus ir įsikūnijusi įvairiopose gyvybės formose atgims naujam gamtos ir žmogaus egzistencijos ciklui.

Nijolė Laurinkienė

BAVI tinklaraštis