Iš prieskonių istorijos

Arabų rankose prieskonių prekyba klestėjo iki viduramžių pradžios – Romos imperijos žlugimo. Nuo to laiko, kai Aleksandras Makedonietis IV a. užkariavo Finikiniją ir jos miestą Tirą,  prieskonių centras persikėlė į Kartaginą, o vėliau į Aleksandriją. Kai buvo pastatytas Konstantinopolis, vyko nuožmi kova dėl prieskonių kontrolės tarp šių miestų. Tai tęsėsi iki XI a., kai turkai užgrobė Mažąją Aziją ir nutraukė prieskonių kelią iš Rytų į Vakarus.

Viduramžiais prieskonius ir Rytų pasaulį atrado Europa, o prekyba jais tuomet sukraudavo turtus. XIV a. pusė kilogramo šafranų kainavo tiek, kiek vienas arklys, o pusė kilogramo imbiero – kiek avinas. Pipirus skaičiuodavo žirneliais, o cinamoną, imbierą ir gvazdikėlius sverdavo juvelyrinėmis svarstyklėmis kaip auksą.

Arabų prekybą prieskoniais sužlugdė kryžiaus karai. Kryžiaus karų laikais populiariausias prieskonis buvo vėl česnakas, kurį poetai vadino „dvokiančia rože“, „gyvačių žole“.

Užgrobdami naujas žemes kryžiuočiai aptiko ir jose augančių naujų prieskonių. Didieji keliautojai ir naujų žemių atradėjai – Kristupas Kolumbas, Fernandas Magelanas, Vasko da Gama – turėjo tikslą ne tik atrasti naujas žemes, bet ir pargabenti savo valdovams prieskonių. Štai 1292 m. iš kelionės po Aziją grįžusio Marko Polo žemėlapiuose buvo pažymėtos net 7448  „prieskonių salos“. 1408 m. portugalų keliautojas Vasko da Gama pirmasis jūrų keliu aplenkia Afriką ir nukeliauja iki Indijos. Iš ten jis parplukdo pipirų, gvazdikėlių, cinamono ir imbiero.

Taip Europos prieskonių centras pamažu iš Venecijos persikėlė į Ispaniją ir Portugaliją. Dar labiau šį vyravimą sustiprino Amerikos atradimas: Kristupas Kolumbas čia rado bene brangiausius tuomet prieskonius – kvepiančiuosius pipirus, aitriąsias paprikas, kavą, kakavą ir dar gausybę kitokių gėrybių. 

Viduramžių Europos vienuolynuose ir didikų dvaruose pradėti auginti ir vietoje augantys prieskoniai bei vaistiniai augalai.

Kadangi prieskoniai būdavo brangūs, jie imti falsifikuoti labai seniai. Tiesa, tokie „meistrai“ buvo deginami ant laužų arba gyvi užkasami į žemę kartu su savo „kūriniais“. XVIII a. prieskonių gamyba imta reguliuoti įstatymais.

Kultūrinė citrina, kaip ir apelsinas, kilusi iš Rytų Azijos. Kinijoje apelsinai buvo žinomi dar 2000 m. pr. m. e. Teigiama, kad į Europą šiuos vaisius pirmieji atvežė olandų jūrininkai, nes  olandų žodis „apelsinas“ reiškia „kinų obuolys“ (apel – obuolys, Sina – Kinija).

Mandarinų istorinėje tėvynėje Kinijoje šie vaisiai nuo senų laikų buvo laikomi gerovės simboliu. Pagal seną tradiciją per Naujuosius metus į šventinį dubenėlį kinai sudėlioja ratu aštuonis mandarinus, nes aštuonetas laikomas šventu skaičiumi, kuris reiškia begalinę laimę.

Alyvmedžio tėvynė – Pietryčių Azija. Alyvmedžio vaisiai – viena seniausių žmogaus augalinio maisto rūšių. Izraelio archeologai aptiko unikalų radinį – netoli Haifos jie po vandeniu 1,5 m gylyje rado senovinį indą su alyvomis, paruoštomis prieš 7000 m. Tai ir labai vertinamas senovėje prieskonis. Karaliai apie savo turtingumą spręsdavo iš pilnų alyvmedžio aliejaus ąsočių skaičiaus rūsiuose. Teigiama, kad senovėje žmogus, keliaudamas iš Mekos į Maroką, visą kelią galėdavo praeiti alyvmedžių ir finikinių medžių pavėsiu.

Laurų lapeliai. Senovės graikų legenda byloja, kad dievų pramotės, Žemės motinos ir upių dievo Penėjo dukra, nimfa Dafnė, buvo pasižadėjusi likti skaisti ir netekėjusi. Tačiau ją pamilo Dzeuso ir titanės Letos sūnus, šviesos ir saulės dievas Apolonas,  ėmė ją persekioti. Dafnė paprašė tėvo pagalbos, ir dievai ją pavertė lauro medžiu. Laurų vainikas simbolizavo pergalę ir didybę. Jau 776 m. pr. m. e. olimpiados čempionai būdavo apdovanojami laurų lapais.

Pipirai nuo seno kulinarijoje vartojami prieskoniai. Jau IV a. pr. m. e. juos aprašė graikų filosofas Teofrastas (372–287), o Romoje iki šių laikų yra išlikęs prieskonių karaliaus garbei nutiestas pipirų kelias – Via Pipirata. Viduramžiais vietoj pinigų buvo naudojami pipirai: jais mokėdavo mokesčius, duokles, o turtingą žmogų vadindavo „pipirų maišu“.

Granatų tėvynė – Šiaurės Afrika, Persija ir Afganistanas. Tai labai senas ir 140 rūšių turintis augalas. Babilone granatai pradėti auginti apie 5 tūkst. metų pr. m. e.  Granatas ne kartą minimas Biblijoje. Ten jis vadinamas Visatos vienybės simboliu. Kraštuose, kur granatas auga natūraliai, jis laikomas netgi šventu vedybinių ryšių vaisiumi: kartu su išrinktuoju ar išrinktąja pakanka suvalgyti septynis granato grūdelius, ir santuoka laikoma įvykusia.

Saulėgrąža. Archeologai, kasinėdami senovės indėnų gyvenvietes, rastąsias saulėgrąžų sėklas datuoja 2–3 tūkstančiais metų. Saulėgrąžas iš Šiaurės Amerikos į Europą atvežė ispanai XVI a. pradžioje.  Europoje pirmoji saulėgrąža buvo išauginta Madrido botanikos sode. Europoje jos ilgai buvo auginamos tik kaip dekoratyviniai augalai, nors buvo žinoma, kad turi aliejaus.

Brangiausias prieskonis pasaulyje yra šafranas. Reikia surinkti 70 tūkst. augalų žiedadulkių, kad gautum kilogramą to prieskonio.

Cinamoną senovės graikai ir romėnai laikė turtingųjų luomo simboliu, nes jis buvo nepaprastai brangus. Cinamono vamzdelis romėnams buvo pati vertingiausia dovana. Pirkliai slėpdavo, iš kur cinamoną atveža. Tik XVI a. pradžioje portugalų keliautojai, ieškodami prieskonių, nuplaukę į Ceiloną bei kitas salas, sužinojo, kad ten yra šio vertingo augalo tėvynė, ir privertė vietinius gyventojus mokėti jiems duoklę cinamonu. Vėliau to paties pareikalavo olandai, o XVIII a. – ir anglai.

Svogūnus  nuo neatmenamų laikų augino Egipto valstiečiai. Senovės mokslininkai, perpjovę svogūną skersai, aiškindavo savo mokiniams Visatos struktūrą. Remdamiesi svogūnu, jie tvirtino, kad Visata susideda iš kelių žemę gaubiančių sferų.

Gvazdikėlius kaip vaistinę priemonę pirmieji pradėjo vartoti kinai. Senovės Kinijoje visi dvariškiai privalėjo kramtyti gvazdikėlius – taip nuo infekcijų buvo saugomas Jo Didenybė imperatorius. Anglijos karalienės Elžbietos I (1522–1603) valdymo laikais buvo lygiai toks pat reikalavimas.  Viduramžiais gvazdikėliai Europoje buvo didelė retenybė ir turėjo aukso vertę.

Lietuvoje prieskoniniai augalai auginami ir mėgstami seniai. Rūta, levanda, mairūnas – minimi liaudies dainose, pasakose. XVIII a. plečiantis daržovių asortimentui dvaruose, daugiau auginama ir prieskonių: kmynų, čiobrelių, apynių, ajerų (lapai ir šakniastiebiai), kadagių uogų. XIX a. valstietis darželiuose jau augino vaistinius šalavijus, mėtas, levandas.

1943 m. prieskoniniai augalai buvo pradėti rinkti Žemės ūkio akademijoje Dotnuvoje. 1964 m. Vytėnų sodininkystės ir daržininkystės bandymų stotyje parengta daržovių ir prieskoninių augalų kolekcija.

Romualdas RAZAUSKAS