Rašytojui reikia daugiau darbo nei įkvėpimo

Renata Šerelytė geriausiai pailsi šeimoje, kai nereikia verstis per galvą, kažkur lėkti ir imtis skubių darbų.
• Ką Jums davė gimtieji Šimonys?
Labai daug. Tai prisiminimų kasykla. Metams bėgant kiekvienas tas kampelis darosi vis paslaptingesnis, mistiškesnis, kiekvienas vaikystės epizodas įgyja tarsi kažkokią paslaptį. Juo labiau tolsta tie metai, juo daugiau apauga mistiškomis detalėmis. Kai peržvelgiu savo gyvenimą, negaliu prisiminti, ką veikiau studijuodama universitete, bet puikiai atsimenu, ką veikiau 10-12 metų, ypač pirmąsias meiles, pirmuosius skausmus, nuojautas...
• Kokie dabar Jūsų ryšiai su gimtine?
Apsilankau 1-2 kartus per metus. Skaudžiai jaučiu, kad tos vaikystėje svarbios gimtosios vietos labai keičiasi - tai neišvengiama, nes miršta žmonės, kaimas gan greitai tuštėja. Atvažiuoji ir vis matai, kad mažiau liko pažįstamų. Net aplinka labai keičiasi. Vidurinė mokykla tapo devynmetė, didžiulis pastatas, kuriame kirbėjo vaikai, dabar per daug ramus, kad būtų tikras... Sudėtinga, tačiau nieko nepadarysi. Ir gyvenime viskas keičiasi, negalima norėti, kad išliktų taip, kaip prieš 30 metų.
• Dažnai Jūsų personažai - gyvenimo užribyje esantys, prasigėrę ir įvairių gyvenimo negandų prislėgti žmonės. Kodėl?
Kiekvienas žmogus turi kažkokią Dievo dovaną, nebūtinai jis turi būti žvaigždė, įžymybė, firmos savininkas ar Seimo narys, važinėti prabangiais automobiliais. Būtent šie žmonės man nėra tokie įdomūs, jie neturi kažko tikro. Tie elektrikai, girtaujančių motinų užmiršti vaikai, šiaip kaimo moteriškės ar miesto moterys, gyvenimo paniekinti, paniurkyti man yra įdomesni. Net negaliu pasakyti, kodėl. Gal kad mažiau apsaugoti nuo to gyvenimo? Nesakau, kad jie nepasiduoda pagundoms, bet man atrodo, kad jų gyvenimai, jų maištas, patirtys yra tikresni, juslingesni.
Tiesa, herojais jų nepavadinsi, šis žodis jiems visai netinka. Tai veikėjai, personažai, žmonės su kažkokia dovana kitaip matyti, kitaip jausti pasaulį.

• Ką pakeitė Jūsų gyvenime gimę vaikai?
Laikas iš karto tarsi labai susitraukė, todėl išmokau jį branginti, planuoti. Neseniai žiūrėjau Bergmano filmą „Rudens sonata“. Ten labai giliai pa-rodyta motinos meilė ir santykiai su savo vaikais, kūrybos prasmė bei kaina. Neretai menininkas gyvena savo pasaulyje, o vaikas - jam kartais tarsi kliuvinys. Sakyti „Eik tu ten ir ten“, „Pažaisk, aš esu užsiėmusi, tu man trukdai“ jokiu būdu negalima. Vaiką reikia įsileisti į savo pasaulį, supažindinti su juo, kad neatsirastų susvetimėjimo. Ryšiai, kurie sukuriami vaikystėje, vaikų ir tėvų santykiai labai veikia būsimą vaikų gyvenimą. Klaidos kuria įvairius kompleksus, atšalimą.
• Kaip atrodo įprasta Jūsų darbo diena? Ar lengvai suderinate motinystę ir rašymą? Juk šeimą turinti, su vyru du vaikus auginanti moteris - ne vienišė menininkė, galinti pasakyti, kad buitis jai nėra įdomi?
Keliuosi pusę septynių ryto, ruošiu pusryčius, žadinu vaikus, jie pavalgo, tada lydžiu į mokyklą. Žinot, ten nueini, pažiūri, ar vaikų šlepetės neprairusios, ar nereikia už kokį spektaklį sumokėti. Yra daug dalykų, kuriuos pačiam vaikui, ypač pradinukui, dar nelabai savarankiškam, sunku padaryti.
Grįžusi išvedu pasivaikščioti šuniuką, pašeriu žuvytes akvariume, katę, sutvarkau namus. Paskui pusryčiauju, išgeriu kavos ir dirbu, rašau maždaug iki 12 valandos. Tada einu į parduotuvę, apsiperku, gaminu pietus. Grįžta vaikai, pavalgome, dar truputį padirbu. Vakare paprastai peržiūriu laikraščius, skaitau knygas, skiriu laiko sau.
• Ką darote, jei yra įkvėpimas, liejasi apsakymas, novelė ar romanas, o dukra ar sūnus prašo padėti ruošti namų darbus ar ką nors kito padaryti?
Jei vaikui tai labai svarbu, jam labai rūpi, tarkim, neaiški užduotis, nueiti į biblioteką, knygyną, padedu. Bet jeigu tai tik užgaida ar kas nors panašaus, nekreipiu dėmesio. Negalima vaikams visko leisti, antraip užsimanys Mėnulio. Juk reikia išmokyti juos ir taupyti, ir suprasti, kas yra darbas, išmokyti pačiam kažkuo užsiimti. Klausiausi paskaitos apie auklėjimą. Yra du kraštutinumai: tėvai, kurie nieko neleidžia vaikams, ir tie, kurie viską leidžia, nieko neriboja. Esą geresnis variantas yra pirmasis.
• Kokie svarbiausi Jūsų auklėjimo principai?
Stengiuosi nesakyti „To negalima, ano negalima“, o kalbėtis su vaikais, aiškinti, kodėl man nepriimtinas atrodo vienoks ar kitoks elgesys. Stengiuosi kalbėti ir nepatogiais klausimais: apie mirtį, Dievą, seksą. Būtent apie tokius dalykus ir būtina kalbėti, reikia rodyti savo poziciją. Kai kuriais atvejais nesijaučiu nei labai išmintinga, nei esanti labai gera mama. Stengiuosi įveikti tą savo ribotumą.
O svarbiausios taisyklės namuose? Na, pavyzdžiui, kad vaikams galima žaisti tik paruošus namų darbus.
Yra panašių taisyklių. Bet geležinių taisyklių nėra, nes jos kartais sulaužomos.

• Kaip geriausiai pailsite?
Namuose. Kai žinai, kad mano gyvenimas yra ramus, kad nereikia verstis per galvą, kažkur lėkti, kažką skubiai atlikti...

• Tam aplinkos pakeisti nereikia?
Ne, jokiu būdu. Man pakanka tokios ramybės.

• Kuo rašytojas skiriasi nuo kitų profesijų atstovų?
Visos profesijos reikalauja profesionalumo. Rašytojas yra menininkas, šie žmonės paprastai gali laisviau planuoti savo laiką. Mums būtina labiau planuoti kiekvieną savo dieną, net prisiversti reikia. Rašytojui, manau, reikia daugiau darbo negu vadinamojo įkvėpimo. Juo labiau jei tai moteris, kuriai dar reikia pagaminti pietus, pasirūpinti vaikais ir buitimi. Lauksi mūzos, o neprisėsi dirbti kasdien - nieko nenuveiksi. Prabanga yra laukti įkvėpimo.

• Kuo labiausiai džiaugiatės ir didžiuojatės? Esate gana pripažinta, apdovanota ne viena literatūrine premija.
Ir vaikais, ir laimėjimais, ir darbu. Manau, kad rašymas yra ne amatas, o Dievo dovana. Jeigu Dievas davė, negali nei labai pūstis, nei didžiuotis. Tiesiog priimi kaip dovaną ir dirbi. Kai žmogus per daug įsispokso į savo „aš“, prasideda negeri ir negražūs dalykai. Išpuikimas palieka nemalonų įspūdį.
Į pripažinimą nesiveržiu. Man būtų labai nepatogu, jei mane, einančią gatve, kas nors atpažintų ir rodytų pirštais. Mėgstu anonimišką menininkės gyvenimą. Taip man geriau, ramiau, lengviau dirbti. Rašytojas nėra dainų ar šokių dešimtuko žvaigždė, kuris savo prigimtimi yra artistas ir nori pasirodyti, lipti į sceną, o vienumos žmogus. Jis sėdi prie savo stalo ir dirba, jam triukšmas neparankus - reikia kurti savo pasaulį. Dabar rašau romaną, ir net keli literatūriniai renginiai per savaitę man jau trukdo, negaliu susikaupti. Štai knygų mugė - kažkoks košmaras, visai negaliu dirbti. Guodžiuosi, kad ji vyksta tik savaitę.

• O jeigu Jums pasiūlytų dalyvauti televizijos šokių ar dainų projekte? Ar nesurizikuotumėte - juk tai padėtų atkreipti dėmesį į Jūsų kūrybą ir tų žmonių, kuriems ji anksčiau neegzistavo?
Tai būtų labai viliojantis dalykas, kuriam sunku atsispirti, tačiau į tai, manau, pasižiūrėčiau su šypsena. Visada reikia galvoti, kas yra tavo prioritetai. Ar tu nori dainuoti, ar rašyti, eiti savo keliu nedideliais, tikrais žingsneliais. Norėčiau, kad mane vertintų, manimi domėtųsi ne kaip kažkokia dailininke ar šokėja, o kaip rašytoja.

• Kokiais žingsneliais einama į meistriškumą?
Mažais. Reikia ne tik daug rašyti, bet ir skaityti, domėtis visa literatūra, kolegų darbu ir būti reikliam sau. Pavyzdžiui, pradėjau rašyti ir vaikams. Lietuvoje yra dar tiek neatrastų erdvių, neišnaudotų nišų, matau, kad čia, čia ir čia dar galima kažką padaryti. Gilinsiuos, rašysiu.