Įsimylėjėlius supiršo skaudi negalia

Aušrą ir Darių Jankauskus džiugina jų atžala Justas.

Sirgo nuo vaikystės
Atšoktos vestuvės, įkurtuvės įsigytame trijų kambarių bute - po keleto mėnesių jame jau krykštė naujos šeimos pirmagimis. Šiandien Aušros ir Dariaus sūnui Justinui - ketveri.
„Anąkart sūnus pribėgo ir klausia, kodėl aš nevaikštau. Sako, mama, aš nueisiu į bažnyčią ir paprašysiu, kad Dievulis tau kojas duotų ir tu galėtum vaikščioti.“ Aušra sako, kad augant sūnui tokių klausimų iškils ir daugiau.
Abu - Aušra ir Darius - yra neįgalūs nuo vaikystės, jiems diagnozuotas cerebrinis paralyžius. Tai - gimdymo traumų pasekmė; Aušra juda tik vežimėlyje, o Darius nevaldo kairės rankos. Moters darbingumo lygis nesiekia nė dvidešimties procentų, o Dariaus - trisdešimt penkis procentus.
Pora pasakoja, kad tuomet, kai abu nusprendė susituokti, o Aušra po širdimi pajuto užsimezgusią gyvybę, aplinkinių reakcija buvo vienareikšmė: „Ką jie, invalidai, darys?“
„Kai sužinojau būsiąs tėčiu, iš karto paskambinau savo ir Aušros tėvams - sakau, bus vestuvės, nes aš savo vaikų po pasaulį mėtyti nelinkęs“, - kaip tikra šeimos galva atsakymus į rimtus klausimus beria Darius.
Jauni žmonės neslepia - negalia juos supiršo. „Ir dar rajono neįgaliųjų draugijos pirmininkas Jonas Ambrasiūnas“, - juokiasi Aušra. Šį vyriškį pora ne veltui vadina savo piršliu, o Aušra - net tėčiu. Jis buvo jų meilės istorijos liudininkas, savotiškas globėjas ir net... taikytojas.

„Ir mes galime mylėti...“

„Ir mes turime širdį, jausmus, nors kai kam gal atrodo, kad esame kitokie. Bet ir mes galime mylėti; kartais gal net didesne meile nei tie, kurie yra sveiki“, - mano Aušra.
„O, kokie svečiai Valentino dienos išvakarėse mus aplankė! Piršlys mūsų nepamiršo“, - atidarydama jaukaus trijų kambarių buto duris juokiasi šeimininkė. Kol Darius virtuvėje kaičia kavą, mes su Aušra prisėdame pasišnekėti. Lazdijų rajono neįgaliųjų draugijos vadovui tenka auklės vaidmuo. „Einam žaisti“, - sako svečiui lyg vijurkas visur spėjantis mažasis Justas ir traukia iš žaislų krepšio mašinas, konstruktorius.
Paprašyta prisiminti savo meilės istorijos pradžią, lengvai su aplinkiniais bendraujanti moteris žodžių kišenėje neieško. Anot jos, viskas prasidėjo nuo skelbimo laikraštyje. „Tuomet mes su drauge paskambinom, o paskui dar turėjau atlaikyti „konkurencinę“ kovą“, - juokiasi Aušra.
Porą savaičių susirašinėjusi trumposiomis žinutėmis su naujuoju draugu, vėliau mergina sulaukė ir svečio - šilutiškis Darius nebuvo linkęs „tempti gumos“. „Galvoju, važiuoju pažiūrėti, kas ten per panelė“, - įsiterpia į moterišką pokalbį ir šeimos galva.
„Ir mes turime širdį, jausmus, nors kai kam gal atrodo, kad esame kitokie. Bet ir mes galime mylėti; kartais gal net didesne meile nei tie, kurie yra sveiki“, - prataria Aušra. Ji sako esanti dėkinga Dariui, kai šis, vos po poros mėnesių pažinties, išrūpino jai kelialapį į reabilitacijos cent-rą Valakupiuose. Čia panašių likimų jaunų žmonių meilė suliepsnojo visu smarkumu. Po poros mėnesių jie jau atšventė vestuves...

Gyvenime lydi geri žmonės
Aušra ir Darius Jankauskai tikina per savo bendro gyvenimo tarpsnį sutikę daugybę gerų žmonių, kuriems yra dėkingi už būstą, jo remontą, pritaikymą išvažiuoti su neįgaliųjų vežimėliu. „Kai kėlėmės į šį J. Ambrasiūno pastangomis išrūpintą butą, čia buvo tik didelis sąvartynas. Tačiau padėjo tiek daug gerų žmonių: visų pirma mūsų abiejų tėvai, kiti artimieji, be kurių pagalbos ir šiandien sunkiai išsiverstume. Ačiū verslininkams, statybos bendrovei „Lazdista“, žurnalistės Editos Mildažytės „Bėdų turgui“. Sulaukę paramos, suremontavome visą butą, kaimynai ir net nepažįstami žmonės dovanojo baldų. Ačiū jiems visiems už tai“, - sakė Aušra ir Darius.

Visos viltys - į sūnų
„Nežinau, kaip dabar gyventume, jei nebūtų Justo. Jis -mūsų viltis, paguoda, džiaugsmas ir gyvenimo prasmė“, - neslepia lazdijiškių šeima. Pastojusi Aušra sako labiausiai nerimavusi tik dėl to, kad kūdikis gimtų sveikas.
„Pribloškė vienos medikės elgesys, kai atvykau pasitikrinti dėl nėštumo. Pamačiusi mane vežimėlyje ir sužinojusi, kokiu reikalu atvykau, gydytoja pradėjo šaukti, išvadino mane kvaile, invalide. „Daryk abortą!“ - šaukė. Kai pasakiau, kad užsimezgusios gyvybės nežadu žudyti, kūdikio laukiu ir džiaugiuosi savo būsena, ji tiesiogine to žodžio prasme parodė man duris. Nenoriu daugiau sutikti tokio mediko, gerai, kad kita gydytoja visą nėštumo laikotarpį buvo itin supratinga, švelni, drąsino, kartu su mumis džiaugėsi augančiu vaisiumi ir jo gimimu. Kai paėmėme kūdikį ant rankų, pasitraukė ir negalia, ir maži debesys, kurie, kaip ir visose šeimose, kartais sudrumsdavo mūsų šeimos padangę“, - neslepia Aušra.
Tačiau paklausti, ar mažasis Justas gali tikėtis ateityje sulaukti brolio ar sesės, Aušra ir Darius nutyla. „Vaiką reikia užauginti, išleisti į mokslus, duoti pagrindą po kojomis, o tai šiandienos Lietuvoje ne visuomet gali užtikrinti ir sveiki tėvai, ką kalbėti apie tokius kaip mes, neįgalius“, - galop ištaria šeimos galva.