Delyje pirmi keliasi šaligatvių gyventojai

Delio gyvačių kerėtojai

Vos pakilus saulei, bundančio Delio gatvėse turistus vilioja egzotiški gyvačių kerėtojai.

Indijoje dabar irgi žiema, tačiau visiškai nepanaši į mūsiškę, nes šiuo metu ten tvyranti 28-30 laipsnių šiluma - mums karšta vasara. Išlipus iš lėktuvo, tarsi iš duonkepės plūsta šiluma. Atsidūręs daugiamilijoninio Delio gatvėse, greitai supranti, kad čia, už kokių 8-9 tūkstančių kilometrų nuo namų, verda visai kitoks gyvenimas - kiti papročiai, kita kultūra.

Šalia gatvės - ir miegamasis, ir virtuvė
Stebėtis Indijoje tenka viskuo. Žmonių ir automobilių kimšte prikimštomis gatvėmis, miniomis paprastų ir jau šiek tiek modernizuotų rikšų, visur sklindančiais nenusakomais kvapais, kiaurą parą verdančiu skurdžių gyvenimu šaligatvių pakraštyje, laisvai bet kur šmirinėjančiomis karvėmis, rėksmingais prekeiviais, pasiryžusiais tave lydėti visą kvartalą ir dar toliau, kad tik įsiūlytų nusipirkti kokį nors niekutį, būriais išmaldos prašytojų ir tviskančia prabanga buvusiuose radžų ir maharadžų rūmuose.
Tačiau įdomiausia stebėti bundantį miestą. Vos saulei patekėjus, pakirdę čia pat, ant šaligatvių, miegoję vargetos pradeda tarškinti indais, praustis, kurti ugnį, virti arbatą. Šiek tiek labiau prakutę kuklius pusryčius pardavinėja kitiems. Aplink turbūt ištisus metus šluotos neregėjusios gatvės, dvokiančio vandens grioviai, karvių migis.

Laimi stipresni ir greitesni
Nedidukės gležnos mergaitės, ant pečių užsivertusios jaunesniuosius brolius ir sesutes, pamačiusios gat-vėje baltąjį, puola prie manęs, gailiai kažką čiauška ir išraiškingai rodo į burną. Neišlaikęs šio graudaus vaizdo, bandau raustis krepšyje, ieškodamas, ką galėčiau padovanoti šiai juodbruvei, murzinokai, ilgais suveltais plaukais mergaitei.
Tačiau akimirksniu pasijuntu apsuptas viso būrio šurmuliuojančių jos bendraamžių. Mergaitei tiestą saldainį žaibiškai čiupo stipresni ir greitesni vaikai. Pieštukas, kuris Indijoje laikomas kone deficitine preke, grumtynėse buvo perlaužtas pusiau. Mergaitė paplūdo ašaromis, bandė skųstis kažkokiam vyresniam vargetai. Tačiau šis, grėsmingai pamojavęs lazda nuskuodusiems vaikigaliams, daugiau nieko padaryti negalėjo.
Vėliau mus šioje kelionėje lydėjęs gidas Džeimsas rūškanu veidu perspėjo: „Indijoje yra apie 40 milijonų badaujančių, visų jų vis vien nepamaitinsite, geriau neerzinkite“.
Tačiau verkianti mergaitė dar ilgai man stovėjo akyse.

Viltingi žvilgsniai į baltaveidžius
Į baltaveidžius turistus daugelis indų žiūri kaip į savotiškus dievus, kurie gali praskaidrinti jų varganą gyvenimą. Baltasis jiems būtinai be jokių išlygų turtingas žmogus, iš kurio galima prašyti išmaldos, kuriam galima įsiūlyti kokią nors prekę už keleriopai didesnę kainą ar netgi paprasčiausiai meistriškai apvogti. Vakarais baltiesiems turistams po miestą be palydos geriau nevaikštinėti. Tiesa, pusiau rimtai, pusiau juokais gidas paguodė: „Užmušti tikriausiai niekas neužmuštų, tačiau į viešbutį galite grįžti nuogas ir basas“.
Juo aukščiau kyla saulė, juo garsiau pypsėdami gatvėse kriokia pilnutėliai, lyg silkių žmonių prigrūsti autobusai. Niekas, matyt, negalėtų pasakyti, kiek ten telpa keleivių. Pasak vietinių, tiek, kiek nori važiuoti. Jei kuriems vis dėlto nepavyksta įsibrauti į vidų, tie darda kabodami ant laiptelių, įvairių pakopų ir netgi užsiropštę ant autobusų stogo. Ir niekas dėl to net nebando skųstis - visiems gerai, nes visi kaip nors važiuoja.

Prabanga tik už aukštų tvorų
Tačiau būtų klaidinga manyti, kad tik toks visas vienuolikamilijoninis Delis. Net septyni senovės miestai padėjo pagrindus dabartinei Indijos sostinei, šį statusą gavusiai tik 1947-aisiais. Tačiau ir dabar ji tebėra savotiškai suskilusi į Senąjį ir Naująjį Delį.
Vieną vakarą gerą valandą važiavome plačia ir žalia gatve, kurioje už aukštų mūrinių ir metalinių tvorų esančiuose prabangiuose, gražiai apšviestuose (šiaip jau Indijoje labai trūksta elektros energijos, ji tiekiama su dideliais pertrūkiais) ir apželdintuose namuose verda visai kitoks gyvenimas, panašus į tokį, koks neretai rodomas ašaringuose indų filmuose.

Dviejų kultūrų samplaika
Senajame Delyje tebėra išlikęs turistų gausiai lankomas Raudonasis fortas - buvusi Indijos valdovų rezidencija, menanti XVII amžių, vienas puikiausių islamiškosios architektūros ir meno pavyzdžių - didžiausia šalyje Jama mečetė, Mahatmos Gandžio memorialas, kuriame ilsisi šio nacionalinio didvyrio pelenai. Tiksliau tik dalis sudegintų palaikų, nes pagal induistų tradicijas mirusiojo pelenus stengiamasi išbarstyti šventajame Gange arba kurioje nors kitoje upėje. Logika labai paprasta: iš dulkės gimei, dulke ir virsi. M.Gandžiui padaryta išimtis.

Kontrastingoji Indija

Naujasis Delis, kuriame iki Indijos nepriklausomybės atgavimo buvo įsikūrusi britų administracija, gerokai skiriasi nuo Senojo. Čia yra Prezidento rūmai, prie kurių prisiartinti turistams gana sudėtinga, įspūdingi Indijos vartai, sumūryti Pirmajame pasauliniame kare žuvusiems indams atminti, spalvingas judrus rytietiškas turgus ir Kutubo minaretas.
Bet diena jau gęsta, gatvėse sparčiai temsta. Mes skubame į akylai apsaugininkų saugomą viešbutį, o šaligatvių gyventojai jau klojasi savo guolius. Praeivių netyčia užkliudyti, nesupyksta, tik draugiškai pamoja ranka ir verčiasi ant šono. Iki rytdienos.

Vilnius-Delis