Scenoje nevaidinu, esu savimi

Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kinas aktorių anksti pavertė legenda: jis tapo plačiai žinomas tada,kai nusifilmavo kino istorija tapusiame „Niekas nenorėjo mirti“. Tačiaupats R.Adomaitis labiausiai vertina filmą „Jausmai“, kuriame vaidinokartu su aktore Eugenija Bajoryte, ji vėliau tapo jo žmona. Jienevaidino jausmų, jie buvo tikri. Jau sulaukęs septyniasdešimtmečio R.Adomaitis Vilniaus mažajame teatresukūrė tėvo vaidmenį spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“. Teatras, kaipir gyvenimas, atspindi svarbiausius žmogaus būties tarpsnius.

Atiduodate žiūrovams visą save, o publika džiaugiasi ir liūdi kartu. Sakoma, kad aktorių kūryba nėra ilgaamžė, jie kuria tik tol, kol yra scenoje.
Mes, aktoriai ir atlikėjai, - vienadienės plaštakės, vienavakarės gėlės. Kai baigiasi spektaklis, stebuklas išnyksta. Aplodismentai ir gėlės - vienintelis atpildas už tai, kad atidavėme sielą, atvėrėme širdį. Todėl mums labai svarbu žmonių pagarba ir dėmesys. Deja, dažnai pasijuntame nereikalingi. Mano labai gerbiamas mokytojas ir režisierius Henrikas Vancevičius dabar beveik užmirštas, o kiek jis daug padarė! Štai kaip būna - žmogus dirba, kuria, bet ateina momentas - ir jis tampa niekam nereikalingas, iškrinta iš srovės, ir tiek... Vienu metu H.Vancevičius ir J.Miltinis buvo garsiausi režisieriai, bet J.Miltinis sugebėjo sukurti apie save mitą, o H.Vancevičius - ne. Aš jam už daug ką esu dėkingas, jo vadovaujami mes pastatėme Justino Marcinkevičiaus „Mindaugą“ ir „Mažvydą“. Man atrodo, kad Sąjūdis ir prasidėjo tada, kai J.Marcinkevičius išreiškė slaptą mūsų laisvės siekį. Žodis „Lietuva“, ištartas scenoje, tada buvo didžiulė vertybė. Mes, tą žodį tardami, kartu su žiūrovais sulaikydavome kvapą.
Artėjant jubiliejui, Jūs jau nebedirbote teatre?
Aš buvau priverstas išeiti iš teatro tik todėl, kad nemokėjo pensijų dirbantiems aktoriams. O dabar dirbu tik pagal sutartį. Gal toks mūsų valstybės įstatymas buvo patogi proga senius išprašyti ir jaunesnių pasikviesti? Artėjant mano jubiliejui, ypač pajutau tą nedėmesingumą.
Anksčiau švęsdavome teatre, bet dabar - viskas kitaip. Septyniasdešimtmetį paminėjau „Morge“. Taip vadinu Teatro ir kino muziejų: juk kai paliekame sceną, visi atsiduriame ten - tiksliau tai, kas po mūsų lieka, - nuotraukos, straipsniai, įrašai.

Kuo arčiau esi tos amžinos paslapties, kas yra gyvenimas ir mirtis, tuo neaiškiau darosi. Gal taip ir numirsiu neišsiaiškinęs?

Spektaklį „Paskutiniai mėnesiai“ teatro kritikai vadina Jūsų benefisu ir „dar vienu Adomaičio stebuklu“.
Vilniaus mažajame teatre, Rimo Tumino režisuotame spektaklyje Furio Bordono „Paskutiniai mėnesiai“, vaidinu seną tėvą, besirengiantį kelionei į senelių namus. Tai man labai artimas spektaklis, nieko net vaidinti nebereikia, tik kalbėti apie savo amžių, savo problemas.
Senelių namuose nesu buvęs, tokios patirties dar neturiu ir viliuosi, kad mano sūnūs manęs ten neišveš, tačiau šiokios tokios seno žmogaus patirties turiu. Nors - juokas tik, kartais mano kolegos paskambina ir sako - o, tu dar jaunas, tau tik 71, o man jau 83!
Pjesėje „Paskutiniai mėnesiai“ herojus kalbasi pats su savimi: „Vieni draugai jau mirė, kiti, kaip ir aš, sėdi užsidarę namie, prisimindami praeitį ir gėdydamiesi dabarties. Fizinis kūnas jau nebe tas. Lyg svetimas karkasas, kurį laikas tau sudeda už nugaros kaip tavo jaunystės parodiją“.
Senatvė neteikia daug džiaugsmo. Ši gyvenimo drama, kelionė į vienatvės namus - senelių prieglaudą - nėra sąmonei natūraliai priimtina. Juk visi supranta, kad senelių namai - paskutinė stotelė. Senas žmogus - tai vienišas žmogus. Jis lyg tas gležnas bazilikas, kuriam reikia neįtikėtinai daug šviesos ir drėgmės, kad nežūtų jo gardus kvapas.
Tačiau juk kiekvienas gyvenimo tarpsnis turi ir savų privalumų?
Viskas priklauso nuo to, kaip tu pats tai vertini ir ar sugebi susidoroti su jėgų silpnėjimu, energijos praradimu. Reikia mokėti ne susitaikyti, o prisitaikyti.
Senatvėje susumuojame rezultatus, lyg sudedame į lentynas viską, ką nuveikėme. Gyvenimas darosi daug ramesnis. Nurimsta aistros, nesi valdomas instinktų, nėra jaunatviškų svajonių. Gali gyvenimą stebėti lyg pašalinis, nedalyvaudamas tame aistrų mūšyje. Daugelis mėgsta sakyti, kad senatvė - tai išmintis. Patirties turime daugiau, tai tiesa. Bet išminties? Gal patirtis ir yra vadinama išmintimi, tačiau juk tai - ne tas pat.

R.Adomaičio personažas spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“

Senas žmogus - tai vienišas žmogus. Jis lyg tas gležnas bazilikas, kuriam reikia neįtikėtinai daug šviesos ir drėgmės, kad nežūtų jo gardus kvapas“, - sako R.Adomaičio personažas spektaklyje „Paskutiniai mėnesiai“.
Dmitrijaus Matvejevo nuotrauka

Kodėl Jūsų kuriamas personažas - senas tėvas - nepasako savo sūnui, kad nenori važiuoti į tuos senelių namus? Kodėl apsimeta ir kalba taip, lyg pats to norėtų?
Jie abu - ir sūnus, ir tėvas - bijo tiesaus atsakymo. Gyvenime juk tas pat vyksta. Yra dar viena ta pačia tema sukurta pjesė „Tyli naktis“. Šiame spektaklyje motinos vaidmenį kažkada nuostabiai sukūrė amžiną atilsį Monika Mironaitė. Dabar spektaklis atnaujintas Kauno dramos teatre, motiną vaidina Rūta Staliliūnaitė. Sūnus aplanko savo mamą senelių namuose, atveža Kalėdų dovaną ir niekaip nedrįsta jai pasakyti, kad šiemet šventėms neparsiveš jos į savo namus. Vis bando pasakyti, tačiau tik suka aplinkui - jeigu tu nenori, gali nevažiuoti, aš pasakysiu, kad tu negali...
Spektaklio „Paskutiniai mėnesiai“ antroje dalyje senas tėvas, lyg pats su savimi kalbėdamasis, pasakoja apie kitus senelių namų gyventojus. Apie vieną senuką, kuris fantazuoja, kad jo sūnus ateinąs aplankyti ir vis kviečiąs grįžti namo, o tas vis neva priešinąsis - „ne, ne, mūsų vaikai turi gyventi savo gyvenimą, niekam nevalia painiotis jiems po kojomis“. O iš tiesų jokie vaikai senuko nelanko.

Jūs pats - ir tėvas, ir senelis!
Turiu šešiametį anūkėlį ir dvi paaugles anūkes. Mudu su žmona užauginome tris sūnus - Vytautą, Gediminą ir Mindaugą. Kol buvo maži, jie tiesiog dievino mane, o kai paaugo, pradėjo teisti.
Man atrodo, kad esu blogas tėvas. Niekada savo vaikų neauklėjau. Kokie gimė, tokie ir užaugo. Esu fatalistas, nes manau, kad viską lemia genai, auklėk neauklėjęs - nieko nepakeisi. Be abejo, vaikai mato, kas vyksta, juk gyvena su tėvais ir tam tikroje aplinkoje, tai, žinoma, turi įtakos, bet kad specialiai būčiau dėstęs kokias nors gyvenimo tiesas ir vertybes, - ne, to nebuvo. Nežinau, kaip tie mano vaikai užsikrėtė laisvos Lietuvos idėjomis? Jie augo patriotais, Vytautas net su mokytoja ginčytis pradėjo dėl istorijos. Nebuvo jie ir ypatingi teatro mėgėjai, tik Gediminas panoro studijuoti aktorystę, bet visa tai įvyko natūraliai.
Man atrodo, kad mes buvome didesni svajotojai nei dabartinis jaunimas, mums svarbesnės buvo kitokios, ne materialios vertybės - mėgstamas darbas, meilė.
Ką veikiate vasarą, kai uždaromos teatrų durys?
Molėtų rajone, prie Želvos ežero, turiu sodybą, kurioje ką tik baigėme įsirengti naują medinį namą. Mūsų buvęs namas sudegė prieš trejus metus, - tikriausiai todėl, kad kaminą blogai buvome įrengę.
Labai mėgstu savo sodybą. Juk mano vaikystė prabėgo kaime, tad be gamtos negaliu. Ant akmenų kitaip žmogaus siela formuojasi. Tai suvoki ne iš karto, o tik tada, kai ilgą laiką esi priverstas mieste gyventi.
Turiu sodą ir daržą, tačiau žemė ten prasta, smėlynai. Veda tik obelys „Bogatyr“, auga šiek tiek daržovių ir bulvių. Dviejų bičių šeimų, kurias laikome sode, mums pakanka. Jos užtektinai medaus prineša mūsų šeimai, dar ir draugams lieka. Bitėmis rūpinasi žmona, o medų kopinėti padeda kaimynas bitininkas.
Kaip Jums patinka pasikeitęs mūsų kaimas?
Aš dar neseniai galvojau, kad mūsų kaimas jau visai sunaikintas, bet pasirodė, kad ne! Kai reikėjo naują namą statyti, suradau tris brolius, kurie kaime yra įkūrę namų statybos įmonę: kerta mišką, medieną džiovina, surenčia namą pagal projektą. Net iš Norvegijos gauna užsakymų. Mane labai pradžiugino trys negeriantys darbštūs jauni vyrai...
Tačiau man labai nepatinka tie įžūlūs į kaimus besiveržiantys miestiečiai. Aplink ežerus dygsta namai, aptverti aukštomis metalinėmis tvoromis, nueinančiomis net į ežerus. Tie, kurie turi pinigų, nusiperka viską. Anksčiau mūsų kaimuose tvoreles statydavo tik tam, kad gyvuliai nemindžiotų daržų. O dabar - lyg kokie „mafiozai“ kaime gyventų. Labanoro girioje dabar vaikščiodamas atsitrenki į tokias ilgas tvoras, kad jų nei perlipti, nei apeiti neįmanoma. Tai man primena kadaise Maskvoje matytą Obrazcovos lėlių teatro spektaklį „Moi, tolko moi“ - jame plėšikai ir gangsteriai tol šaudė vieni kitus, kol nė vieno nebeliko. Ir tos baisios tvoros - viskas čia mano, nedrįsk žingsnio žengti!
Jeigu galėtumėte, ką norėtumėte Lietuvoje pakeisti?
Daug ką. Mūsų mąstyseną, tuos grobuoniškus instinktus norėčiau pašalinti. Kaip greitai pasikeitė vertybės! Dabar vienintele ir didžiausia vertybe tapo pinigai, o Lietuva, Tėvynė - nieko nebereiškia. Reikia bandyti žmonių sąmonę veikti. Gal mes sugebėsime ateity pasiekti, kad nebūtume vieni kitiems žvėrys, gal mūsų santykių kada nors nelems pinigų kiekis?
Gal... netverkime tų tvorų, būkime atviresni, tada ir pagarbos bus daugiau.

Du didieji mūsų aktoriai - Regimantas Adomaitis ir Donatas Banionis

„Man atrodo, kad mes buvome didesni svajotojai nei dabartinis jaunimas, mums svarbesnės buvo kitokios, ne materialios vertybės - mėgstamas darbas, meilė“, - kalbasi du didieji mūsų aktoriai - Regimantas Adomaitis ir Donatas Banionis.
Martyno Vidzbelio nuotrauka