Roberto ir Kamilės laisvė

Rugsėjopradžioje Robertas ir Kamilė pakvies miestiečius į „Žagarus“ irpasiūlys jiems akmenų patašyti, malkų paskaldyti, o moterims - ožkaspamelžti, avis nukirpti.

Martyno Vidzbelio nuotraukos

Sodyboje daug laisvės ir erdvės. Medyje ilsisi Roberto išdrožtas dievukas, o pieva šliaužia iš akmens nukalta sraigė didumo sulig arbūzu. Jokiame žemėlapyje nepažymėtame Arklėnų kaime kasmet vyksta „Žagarai“ - skulptoriaus ir keramiko Roberto Strazdo ir jo gyvenimo draugės tapytojos Kamilės Airūnos Gasiūnienės organizuojamos menininkų darbų parodos. Pradžioje jose buvo demonstruojami tik jų darbai, o vėliau prisijungė ir menininkų draugai. Dabar Kamilės draugės ant skalbiniams skirtų virvių iškabina savo sukurtas vienetinių drabužių kolekcijas, o ant medinio namo sienų kabina piešinius vaikai.
Ar neliūdna žiemą vasarą kaime? Ar pasiilgstate miesto šurmulio?
Robertas. O ar mieste niekada nuobodu nebūna? Ar miestiečiai nežino, kas tai yra liūdesys? Kokie žmonės - toks ir gyvenimas. Žinoma, žiemą mieste patogiau gyventi, o vasarą - kaime, bet mums gerai čia.
Kamilė. Atvažiuoja iš Vilniaus draugės ir pasakoja, kad lanko kursus, per kuriuos mokosi medituoti. Moka pinigus už tai, kad užsimerkusios įsivaizduotų bendraujančios su gamta! Kaime visa tai galima turėti nemokamai.
Robertas. Kai Kamilė atvažiavo pirmą kartą, nuėjome pasivaikščioti į mišką. Staiga kažko sunerimusi puolė vartyti paparčius. Pasirodo, savo mobilųjį telefoną buvo pametusi. Neištvėriau: „Ar tu kokia verslininkė, kad po mišką su mobiliuoju vaikštai!“
Kamilė. Iš pradžių man atrodė, kad laikas čia slenka nepaprastai lėtai, o tyla tarsi spengia. Vakarais viskas lyg sustoja. Tačiau greitai pradėjau girdėti upelį, vėją, o po trejų metų išgirdau netgi traukinio bildesį. Pasirodo, Kenos traukinys lekia pro šalį! Viskas čia kitaip. Mieste užsinorėjai kavos, paspaudei mygtuką - verda, o čia kavos virimas - ištisas ritualas. Reikia atsinešti iš šulinio vandens, užsikurti krosnį. Žiūrėti, kaip spragsi malkos, girdėti verdantį vandenį ir niekur neskubėti.

Arklėnai

Nemanykite, jog Arklėnų kaimas - koks nors užkampis,kuriame jokie svarbūs dalykai nevyksta. Užsidirbome pinigų, nusipirkomekino kamerą ir sukūrėme filmą.

Turite daug laiko?
Robertas. Visai neturime. Duk-ras nuvežame į Rukainius, į vaikų darželį, o tada abu lipdome, tapome. Kiekvienas liekame tik su savimi. Atsiriboję ir nuo kaimo, ir nuo miesto. Gerai dar, kad prisimename, jog reikia parsivežti vaikus.
Kamilė. Mūsų Liepai - šešeri, Laisvei - ketveri. Vos spėjusios grįžti iš darželio, prisijungia prie mūsų - lipdo, paišo.
Robertas. Berniukai irgi nesnaudžia. Užsidirbome pinigų, nusipirkome kino kamerą, ir sukūrė vyrai filmą „Raudonkepuraitė“. Taigi nemanykite, jog Arklėnai - koks nors užkampis, kuriame jokie svarbūs dalykai nevyksta.

Gyvenate ūkiškai?
Robertas. O kaip kaime be mėsos, be pieno? Mūsų šeima didelė - valgyti reikia.
Kamilė. Kai atvažiavau, baisu buvo žiūrėti, kaip Robertas ožiuką pjauna, bet jis man išaiškino, kad tai natūralus procesas. Taip radome, taip paliksime...
Iš pradžių negalėjau pakęsti tų daržų, gėlynų ravėjimo, o paskui suvokiau, kad taip irgi turi būti. Jeigu vieną darbą darydamas galvosi apie kitus ir skubėsi - pulsi šen, pulsi ten, pervargsi, susinervinsi ir nieko gero nenuveiksi. Dabar, kai raviu, visa esybe į tą darbą pasineriu, apie nieką kitą negalvoju, todėl ir įdomu, ir nesunku. Juk žinojau, kad važiuoju į kaimą pas mylimą žmogų. Ir savo vaikus pasiėmiau. Vyriausias sūnus Titas - jau pilnametis, Augustui - penkiolika, o dukrytės gimė čia.
Robertas. Tuojau paklausite, kaip be šilto vandens ir centrinio šildymo vaikus auginame? Žinokite, puikiai. Šalia mūsų gyvena močiutė, kuri užkalbėti moka, žolelėmis gydo. Pas ją iš visų aplinkinių kaimų žmonės važiuoja.
Kamilė. Mūsų vyriausiam berniukui ant pėdos atsirado karpa. Nors jis netiki jokiais burtais, nuėjome pas kaimynę žiniuonę. Ji suraišiojo daugybę mazgelių ir juos pakabino po stogu. O burtų esmė tokia: reikia suskaičiuoti, kiek turi karpų, paimti siūlą, priraišioti mazgelių ir pakabinti po stogu, kur laša vanduo. Kai mazgelis nupus, karpa pranyks.

Menininkas Robertas Strazdas

Ar atlaidžiai vertinate vienas kito darbus, o gal negailestingai kritikuojate?
Kamilė. Būna, kad Robertas rėžia, jog nutapiau niekalą, bet aš pasikliauju savo nuojauta ir neskubu paveikslo naikinti. Po kiek laiko vėl jam parodau, o jis - tarsi pirmą kartą matytų - pagiria. Aš jo darbų nesiveržiu vertinti, nebent paprašytų.
Robertas. Tačiau dėl to niekas nenukenčia... Na ir kas, kad mano ir Kamilės darbų manieros - visiškai skirtingos, vis tiek mudu - savotiškas duetas.
Kamilė. Visko prisigalvojame. Kartą paprašiau Roberto išskobti man samurajaus kėdę, o jis man užsakė padaryti A.Rubliovo ikonos kopiją. Visą rusų ikonografiją išsistudijavau, visas ikonos prasmes išsiaiškinau, kol padariau. O samurajaus krėsliukas labai patogus, žemas, kai ant jo atsisėdi, malonu visokius darbus dirbti.

Robertai, kur išmokote židinius ir krosnis statyti?
Robertas. Kai labai nori, ir mokytojų surandi, ir literatūros. Man sekėsi, nes sutikau gerus mokytojus. Nuo 12 metų lipdžiau. O visai neseniai kelerius metus praleidau studijuodamas vieną glazūros formulę.
Kamilė. Aš tuomet vaikelio laukiausi, pinigų labai reikėjo, o jis su ta savo glazūra dieną naktį, rytą vakarą. Pagaliau pavyko. Na, galvoju, vyras pradės pinigų uždirbti, bet kur tau...
Robertas. Na, apie pinigus verčiau nekalbėkim. Mes įpratę skolon gyventi. Monumentalioji skulptūra brangi, jos daug nepadarysi.
O puodynių galiu prilipdyti kiek nori, bet ne tokių, kurias tikrai pirktų.
Kamilė. Kartais būna - lauki, lauki užsakymo, o kai pagaliau gauni, nieko negali daryti. Visai kitaip tada, kai išlieji tai, kas tavyje netelpa. Prabanga taip dirbti, bet mes ją sau galime leisti, nes žinome, kad daugelio dalykų žmogui tiesiog nereikia.

Nevažiuojate į Margaritos salą? Neperkate prašmatnių automobilių?
Robertas. Mes turime laivą ir kasmet dalyvaujame regatoje. Vaikai plaukia mažais laiveliais, o mes - jachta...
Kamilė. Kartą, kai Robertas su visais trimis berniukais (Roberto sūnus Žygimantas taip pat pas mus leidžia vasaras) išplaukė į regatą, buvo mano gimtadienis, o aš sėdėjau namie viena - tik su mažylėmis. Niekas manęs nepasveikino, tad paėmiau ir pasidovanojau sau kilimą, nusipiešiau jį ant grindų...
Robertas. Statysime namą iš molio, tačiau tikrai ne dėl to, kad jame sveikiau ar egzotiškiau gyventi. Taip pigiau, todėl kitų variantų nesvarstome. Na, o kai striuka būna, mūriju ne tik židinius, bet ir krosnis. Neseniai tokią Pikaso stiliaus pastačiau. Kubizmas.
Kamilė. Mes gyvename taip, kaip norime, darome tai, kas mums miela, ir jaučiamės laimingi.
Šiemet bus nauji „Žagarai“?
Robertas. Rugsėjo pradžioje pakviesime. Mąstau ne tik apie parodas. Noriu, kad prie kompiuterių nusisėdėję miestiečiai galėtų atvažiuoti akmenų patašyti, malkų paskaldyti, o jų moterys - ožkas pamelžtų, avis nukirptų. Išsivanotų pirtelėje. Mūsų SPA - aukščiausios klasės.
Kamilė. Robertas vaikus lipdyti pamokytų, leistų patiems krosnyje savo nulipdytus darbelius žiesti.
Robertas. Nereikia tolimuose kraštuose egzotikos ieškoti. Ji - visai šalia. Arklėnuose, per „Žagarus“.

Kamilė ir Robertas Arklėnų kaime augina keturis vaikus

Kamilė ir Robertas Arklėnų kaime augina keturis vaikus: Titą, Augustą, Liepą ir Laisvę, o vasaros praleisti atvažiuoja dar du Roberto vaikai iš pirmosios santuokos - Gedvilė ir Žygimantas.