Dvigubas Viktorijos džiaugsmas

Romano „Kitas Elenos gyvenimas“ autorė Viktorija Butautienė augina dukrelę Mariją. Mažylė pavertė savo mamą labai laiminga ir visiškai neturinčia laiko moterimi.

Klaudijaus Driskiaus nuotrauka

Romane rašote apie jaunos merginos studijų, meilės, ryšių su artimaisiais, draugais peripetijas ir bėgimą nuo tikrovės užklupus skaudiems išgyvenimams, mistiško Kažko baimę. Ar šį kūrinį galima vadinti autobiografiniu?
Ne, įvykiai išgalvoti, tokia gyvenimo drama nevyko nei mano, nei draugų gyvenime. Elena, Arina ar Juris - neturi realių prototipų. Tačiau nuo tos sekundės, kai juos išgalvojau, jie gyvena, tikiu, kad juos galiu sutikti gatvėje.
Tačiau vargu ar galima sukurti personažą nesiremiant savo paties ar pažįstamų žmonių išgyvenimais?
Ko gero. Detalėse yra daug tikrovės. Manau, romano personažai - mano sutiktų žmonių ir fantazijos mišinys.
„Kitas Elenos gyvenimas“ - jau knygynuose. Tai Jums labai išskirtinis momentas?
Tai puikus ir labai džiuginantis metas. Tačiau mano gyvenime šiuo metu tiek daug reikšmingų pokyčių, kad šis džiaugsmas kiek nublėso prieš juos.
Romaną skyrėte vyrui Jonui. Jis padėjo rašyti?
Ne, rašiau viena. Vyras - ne rašytojas, o verslo konsultantas ir strategas. Jis ragino baigti kūrinį, sakydamas, kad vėliau turėsiu dar mažiau laiko. Jis buvo ir knygos leidybos iniciatorius, internetinės knygos svetainės www.kitaselenosgyvenimas.lt sumanytojas.
Romaną pasirašėte ne pavarde, o išgalvotu Teodoros L. slapyvardžiu. Kas tai - siekis intriguoti ar slėpimasis nuo savęs ir realybės?
Rašyti pradėjau gana seniai, būdama mokinė, jau tada pasirašinėjau įvairiais slapyvardžiais, nes rašytoja manyje atsiriboja nuo kitų vaidmenų - draugės, darbuotojos, mamos, žmonos, Viktorijos... O kodėl būtent Teodora L.? Telieka tai paslaptimi. O nuo gyvenimo nesislepiu, jaučiuosi laiminga. Gyvenu taip, kaip noriu, su vyru, kurį myliu, ir kuris myli mane, pagimdžiau dukrą, siekiu savo svajonių, jos pildosi, esu sveika, turiu sveikus tėvus, mane supa draugai, turiu galimybių keliauti, gyventi vis kitoje aplinkoje, pažinti kitokį gyvenimą. Visa tai man - labai didelė laimė.

Ką norėtumėte pasakyti „Kito Elenos gyvenimo“ skaitytojams?
Dažnai mes esame skruzdėliukai, matantys tik savo gyvenimą, savo rūpesčius. Tiek į juos panyrame, kad nė nejaučiame, jog ne vieni turime problemų, svajonių. Pasaulis - toks platus. Apsidairai ir pamatai, kad ne tau vienam iškyla sunkumų, kad gyvenimas yra toks trumpas, kad būtina skubėti padaryti nors kelis gerus darbus.

Save vadinate pasaulio piliete. Kaip tai paaiškintumėte?
Šiuolaikiniame pasaulyje galime rinktis, kur gyventi. Nors esu lietuvė, manau, žmogui nebūtina likti šalyje, kur gimė. Dalis manęs yra Australijoje, dalis - Italijoje, Naujojoje Zelandijoje. Su Klaipėdoje gyvenančiais tėvais esu artima, tačiau kartu negyvenu nuo 17 metų.
O kas pasaulio piliečiui yra namai?
Man namai yra ten, kur mano šeima. Septynerius metus ji buvo labai mažytė - aš ir mano vyras, dabar - išsiplėtė, ją sudaro ir dukrytė Marija bei katė Či-Či, kurią atsivežėme iš Australijos. Dažnai sakau savo vyrui: „Man bus gerai ten, kur esi tu“. Namai prasideda nuo mūsų.
Mokėtės ir gyvenote keliose pasaulio šalyse. Ką tai Jums suteikė?
Laisvės, tolerancijos ir platesnį požiūrį. Laisvė man - tai žinojimas, kad galiu gyventi ten, kur noriu, kur lengviau įgyvendinti sumanymus. Daug keliavusiam žmogui lengviau apsistoti, įsikurti bet kokioje naujoje vietoje, tereikia pasirinkti, kur nori gyventi.
Problemos skirtingose šalyse gali būti panašios, tačiau jų sprendimai gali labai skirtis. Keliaudamas supranti, kad nebūtinai tavo spendimo būdas yra vienintelis ir geriausias.
Kelionės suteikia galimybę susipažinti su įvairių tautybių žmonėmis, parodo, kad kitataučiai labai įdomūs, o tam tikrais aspektais - protingesni, įdomesni už mus. Esu labai tolerantiška visų rasių žmonėms.
Lietuviai svetimoje šalyje būna daug artimesni?
Manau, taip. Baigusi pirmąjį semestrą Vytauto Didžiojo universitete pagal studentų mainų programą mokytis rinkotyros išvažiavau į Milaną, ten ir sutikau būsimą vyrą, taip pat lietuvį. Gera, kad šeimoje galiu kalbėti lietuviškai.
Kas lemia poreikį keliauti? Kiek tam svarbus piniginės storis?
Kelionėms pinigų daug nereikia, svetur galima dirbti. O kodėl degu noru keliauti? Kai buvau maža, tėvelis kartais padėdavo ant grindų žemėlapį ir sakydavo man su seserimi: „Eikit, pasivaikščiokit po pasaulį, kad pamatytumėt įvairias šalis“. Tuo metu keliauti buvo nerealu, geležinė uždanga nesudarė jokių galimybių. Vaikščiojant mudviem su sese po žemėlapį, spėju, užlipau ant Australijos ir ilgėliau ten pastovėjau.

Ar labai skiriasi požiūris į šeimą, karjerą Lietuvoje ir Australijoje?
Skirtumų yra. Mane žavi Australijos klimatas, gamta, žmonių geranoriškumas, šiluma, lengvai prieinamos sveikatos ir socialinės paslaugos. Australams šeima - pati svarbiausia vertybė, ji - labai remiama, viskas sutvarkyta taip, kad žmonėms, mamai su vaiku būtų gera ir patogu. Nėra šaligatvio be nuolydžio, o Lietuvoje dažnai negaliu su dukrelės vežimėliu be kitų žmonių pagalbos įvažiuoti į paštą, parduotuves.
Kaip Jūsų gyvenimą pakeitė dukros gimimas?
Iš laimingos, laiko neturinčios moters tapau pačia laimingiausia, visiškai neturinčia laiko. Jei būtų stebuklinga parduotuvė, kurioje būtų galima įsigyti visko, ko trūksta, pirmiausia pirkčiau laiko. Esu nepaprastai laiminga, nes Marija - labai ilgai lauktas vaikas.
Kas naujo atsirado Jūsų dienotvarkėje ir santykiuose su vyru?
Marija labai pakeitė mūsų gyvenimą. Buvome įpratę kartu su vyru pusryčiauti, vakarieniauti, aptarti kiekvieną dieną. Dabar to pasigendame, valgome atskirai, tačiau kartu geriame arbatą apie 11 valandą vakaro, kai dukrytė užmiega. Nebeturiu laiko gaminti maistą, kuo anksčiau mielai užsiimdavau, todėl dažnai valgau Jono paruoštą vakarienę, o tai tikrai nėra jo pašaukimas.
Gyvenate pas tėvus?
Ne. Nuomojame butą. Manau, jeigu nesi apsisprendęs, ar gyvensi čia ilgiau nei penkerius metus, nėra prasmės investuoti į būstą. Jeigu vėl išvažiuosi, turėsi palikti jį kažkam saugoti, nuomuoti arba parduoti.
Tai pasaulio piliečių požymiai?
Galbūt. Lietuviai yra labai sėslūs, jiems būstas - labai svarbus. Mums su vyru taip neatrodo, o ir būstų kainos Lietuvoje dabar pernelyg banguoja.
Minėjote, kad įsimylėjote Australiją. Kodėl svajojate grįžti būtent į tą šalį?
Tai linksma, paprasta ir laisva šalis. Tokia, kokia laikau ir save. Neleidžiu daug laiko prieš veidrodį, esu sportiško stiliaus mėgėja. Man patinka greitai apsirengti ir eiti pasivaikščioti, bendrauti. Kartais stebiuosi, kai, Vingio parke stumdama dukrelės vežimėlį, nusišypsau kitai mamai ir nesulaukiu jokio atsako. Kai galvoju apie Australiją, pradedu šypsotis. Ne tik todėl, kad ten gimė Marija... Australijoje lengviau įgyvendinti daugelį mano svajonių.