Artėja šviesiosios birželio naktys

Sugrįžkime į vaikystės pievas, pasiklausykime, kaip dūzgia kamanės, Šventojo Antano paprašykime, kad jis palaimintų šienpjovių darbą ir sukaitusių grėbėjėlių grėblius.

Raimundo Šuikos nuotrauka

Birželio nakties žvaigždynai
Net ir nedidelėje Lietuvoje tarp jos pietų ir šiaurės yra skirtumas. Štai Biržuose net 35 minutes diena ilgesnė nei Druskininkuose.
Merkurijus ir Venera bus nematomi. Marsas antrąjį birželio dešimtadienį pereis į Liūto žvaigždyną ir bus gana blyškus, įžvelgiamas žemai virš vakarų horizonto tik šviesiais birželio vakarais.
Jupiteris visą naktį bus matomas Šaulio žvaigždyne, tiesa, gana žemai.
Vakarais Liūto žvaigždyne matysime Saturną kiek anksčiau nei prie jo artėjantį Marsą. Planeta pamažu tols nuo šviesiausios šio žvaigždyno žvaigždės Regulos. Mėnulis iš jaunaties persiris į priešpilnį. Tačiau ilgai nakties danguje nevaikštinės - po trumpų birželio naktų pasirodys. Girdėsime byrančias ir trupančias lakštingalų papliauškas paupių karklynuose, griežlių džekėjimą šieno pradalgėse.

Pievos pilnos gyvybės
Pasidžiaukime šviesiomis birželio naktimis. Kiekvieno vakaro žara tyliai apeina šiaurinį dangaus pakraštį, vis kito ryto laukdama. O gal įdienojus nugriaudės griaustinis, pasipils šiltas lietus, išpraus medžių lapus ir margaspalvių pievų žiedus, o vandenyje atsispindės dangaus žydrumas, o gal baltos ramunių žvaigždės pabirs ant dirvonų. Praskris laumžirgiai, karpydami ozonu kvepiantį orą savo vaiskiais sparneliais. Viršum žiedais patvinusių pievų kiekviename žiede ieškos medaus bitės, vabzdžiai, kamanės. Mėnesio pabaigoje jaunieji žiogeliai mėgins savo žaliuosius smuikelius, atėjus liepai, visi choru uždainuotų, kad žmonių svajonės išsipildytų.
Pasigrožėkime ant gėlės nutūpusiu, dilgėlinuką primenančiu, puošniais sparnais drugiu spunge. Jo puošnūs, panašūs į žiedus sparnai iki vėlyvo rudens nešios ant sparnų gėles...
Birželį nuo Viduržemio jūros sugrįš drugiai admirolai. Jie savo puošnumu nustebins mūsų pasaulį, ypač atskridę nuo Alpių kalnagūbrių. Padėję ant dilgėlių kiaušinėlius, jie žus. Išsiritę nauji admirolai mus džiugins iki rudens. Patys gražiausi mūsų drugiai - machaonai.

Lietus pagirdo žemę
Birželis - vasaros gyvybės mėnuo: lietumi upelius pripildo, Žemę, Žemenėlę pagirdo, o dažnai ir sausrą nualpina ar kaitrą užgesina sunkus lietus, perkūnija ar kruša. Bet jis - nepaprasta vasaros dovana mums, amžinai skubantiems. Sustokime ir įsiklausykime, kaip kiauras birželio naktis virpa drebulė - tarsi lytų lietus. O gal neužsnūstančias drebules šnekina melsvos šviesos virpėjimas ar medžių lajose atgulęs vėjas? Išėjus į pievas, šviežia nušienauta žole padvelks. Pro pušyną praeisim - mėlyni miško varpeliai laukymėse ratelį pašoks. Taką iki saulės patekėjimo nušvies mėlynai sužydusių lubinų pasakiška šviesa. Apsvaigusius iš laimės pakvies savo nepakartojamo žydėjimo muzikos pasiklausyti. Pakelsime vyno su medumi taures, kad įsimintume stebuklingas akimirkas.

Žvaigždės šulinio dugne
Vidurdienį šulinio dugne žvaigždelės plazda. Spinduliuoja tolimų aukštybių žiburiukai. Tai dienos žvaigždės. Jos žiburiuoja tik geriems žmonėms.
Birželio 13-ąją dar žydės mėlynos, neužmirštuolių spalvos, alyvos. Žydės baltos, rožinės, rausvos. Tūkstančiai abiturientų atsisveikindami su mokykla, kurs meilę, sėkmę ir laimę. Kaimo žmonės, sulaukę alyvų žydėjimo, spės orus, rikiuos darbus.
Sakoma, jei alyvos sodriai žydi, vasarą bus gausu vyšnių, žemuogių, medaus, aviečių. Gamtos dainius Vladas Dautartas pagal alyvų žydėjimą spręsdavo apie sėkmingą karališkųjų žuvų žūklę.
Šį puikų laiką, kai eglės žydi nuostabiais rožiniais žiedais, panašiais į kinų žibintuvėlius, švenčiame Antanines. Žaliajame spygliuočių rūme pasiklausysime kuoduotųjų zylių melodijos. Mums rausvus žiburėlius užžiebs maumedžių šakos.

Palaimintas šienpjovių darbas
Viršum žydinčių eglių - aukštai aukštai - plasnos kikiliai. Eglės iš pradžių pasipuoš žaliais, o rudenį - auksiniais ir variniais kankorėžiais. Įsiklausykime į aidžią rasotą birželio miško tylą. Atidžiai paklausykime. Išgirsime, kaip ant liaunų stiebelių tilindžiuoja tūkstančiai balto porceliano saulės nulietų varpelių-skambalėlių.
Švento Antano paprašykime, kad jis palaimintų šienpjovių darbą, grėbėjėlių grėblius, o po šienapjūtės tegu prikupa švelnaus kaip šilkas atolo.
Klausydamiesi ilgesingo gegutės kukavimo, sugrįžkime į vaikystės pievas - ten žydi geltonieji saulės burbulai. Tai prabangiausi dabitos iš vėdryninių augalų šeimos. Burbulai tarsi iš gryniausio aukso nulieti. Nepakartojamas vaizdas, kai pieva prie upokšnio atžirgliuoja šilkasparnės gervės. Burbulai - jų gėlės. Tai gervių bijūnai. Savo žolynus ir gėlynus turi lakštingalos ir gegutės.
Švęsdami Antanines, pasiklausykime, kaip nenušienautoje pievoje vasaros preliudiją violončelėmis groja kamanės. Švento Antano šventei pražys darželiuose rasoti kvapūs bijūnai. Nupinkime vainikus iš ąžuolo lapų, prikaišykime bijūnų žiedų Antanams ir Antaninoms.

O gal įdienojus nugriaudės griaustinis, vandenyje atsispindės dangaus žydrumas

O gal įdienojus nugriaudės griaustinis, pasipils šiltas lietus, išpraus medžių lapus ir margaspalvių pievų žiedus, o vandenyje atsispindės dangaus žydrumas, o gal baltos ramunių žvaigždės pabirs ant dirvonų.

Martyno Vidzbelio nuotrauka