Mylinčiųjų žemę krizė neįveiks

O kaip bus kitąmet? Ar sunkmetis, įvairios reformos, daugybė neišspręstų finansinių, ekonominių ir teisinių problemų nenugramzdins į dugną žemės ūkio? Apie tai – pokalbis su žemės ūkio ministru Kaziu STARKEVIČIUMI .
Taupant kitų metų biudžeto išlaidas buvo užsimota nurėžti nemažą sumą netgi nuo tiesioginių išmokų dalies žemdirbiams. Pasigirdo kalbų, kad, trūkstant lėšų kitiems šalies sektoriams, finansavimas žemės ūkiui gali dar labiau sumažėti. Ar toks drastiškas lėšų karpymas nepadarys nepataisomos žalos?
Žemės ūkis yra ta šaka, kuri gaivina mūsų ekonomiką, kuria bendrąjį vidaus produktą. Statistika rodo, kad kiekvienas litas, investuotas į žemės ūkį, vėliau atneša pusantro. Mūsų Vyriausybė tai puikiai supranta ir skiria tam didelį dėmesį. Nepaisant sunkmečio, jau spalį pradėta mokėti europinė išmokų dalis, o šiek tiek vėliau, dar šiemet, žemdirbiams bus atiduota apie 60 proc. visų išmokų. To dar nebuvo mūsų valstybės istorijoje. Galėtume išmokėti ir visas išmokas. Deja, šiemet nespėsime atlikti patikros. Kalbos, kad finansuojant žemės ūkį bus nurėžtos didelės lėšos, neturi pagrindo. Išmokos ūkininkams, nepaisant krizės, išliks tokios pat kaip ir praėjusiais metais.

Tai gal neseniai vienas ministras, aptardamas kitų metų finansus ir priekaištaudamas, kad žemės ūkis iš kitų metų biudžeto bus nepagrįstai finansuojamas labiau nei kitos sritys, buvo teisus?
Ne, jis tikrai neteisus. Jei nebūtų investuojama į tą sritį, kuri sukuria pridedamąją vertę, pirmiausia nukentėtų ir tie sektoriai, kurie ja naudojasi. Jei to nebūtų daroma, nebūtų iš ko finansuoti kad ir policijos (dėl ko nuogąstavo liberalų deleguotas vidaus reikalų ministras, kai kurie kiti politikai) ar išlaikyti pačios Vidaus reikalų ministerijos.

Kitaip tariant, jei patys neinvestuosime, nieko negausime ir iš Europos Sąjungos?
Taip. Finansų ministerija ir Vyriausybė puikai supranta situaciją kaime ir žiūri į jį kaip į ekonomikos gaivintoją. Todėl lėšų jam tikrai bus rasta.

Susikooperavę ūkininkai ketina statyti savo pieno perdirbimo įmonę. Tačiau perdirbėjai, Laisvosios rinkos instituto specialistai tikina, kad tai nieko neduos, tik iškreips dabartinę pieno rinką. O kokie Jūsų, pritariančio tokiai kooperacijai, argumentai? Ar neseniai vykęs maistininkų profsąjungos piketas nepakeitė Jūsų nuomonės?
Tikrai nepakeitė. Aš tik džiaugiuosi, kad ūkininkai susikooperavo ir ėmėsi tokio projekto. Neabejoju, kad pieno gamintojams jis bus naudingas. Jau vien dėl kalbų apie tokios įmonės statybą pieno supirkimo kainos kai kur šoktelėjo dvidešimčia procentų. Po dvidešimties metų nepriklausomybės ūkininkai pagaliau suprato, kad kooperacija yra vienintelė išeitis grumiantis su monopolininkais perdirbėjais. Dar prieškario Lietuvoje, 1932 metais, taip pat spaudžiant ekonominei krizei, pradėjo kurtis kooperatinės įmonės, galėjusios pasipriešinti monopolininkams ir apginti ūkininkus. Taip tada gimė „Kauno maistas“, „Kauno pienas“, kitos bendrovės. Dabar viskas kartojasi. Nuo ministro čia niekas nepriklauso. Tai pačių ūkininkų sprendimas. Jie nenori būti baudžiauninkai. Tokios kooperatinės įmonės jau veikia Latvijoje, Lenkijoje, ir ten ūkininkų pienas superkamas kur kas brangiau negu moka monopolininkai.

Pastaruoju metu Jūsų užsienio vizitų maršrutai dažniausiai veda į Rytus. Kiek jie naudingi Lietuvai, šalies ūkininkams?
Svarbiausias vizitų tikslas – paleng vinti, sudaryti geresnes sąlygas mūsų žemės ūkio produkcijos eksportui. Vien į Rusiją šiuo metu eksportuojame 39 procentus pieno produktų. Tai patraukli, didžiulių galimybių rinka, nors kartais būna ir politiškai sunki. Ieškome ir kitų rinkų. Vasarą lankiausi Kazachstane, ne per seniausiai – Azerbaidžane. Tikrai galiu pasakyti: tokie vizitai, susitikimai su aukštais kitų valstybių pareigūnais padeda užmegzti glaudesnius ryšius, sudaro geresnes sąlygas eksporto sutartims. Į Kazachstaną po šio vizito jau pajudėjo pirmosios pieno produktų siuntos. Azerbaidžane šiemet jau realizuojama dvigubai daugiau pieno produktų negu pernai. Rytai – didžiulis mūsų eksporto rezervas. Eksportuodami į Vakarus, kur konkurencija labai aštri, mes turime turėti ir alternatyvų.

Ar Rusija palaipsniui neišstums Lietuvos pieno produkcijos iš savo rinkos, ar bent jau nesumažės mūsų produkcijos tiekimas į šią šalį?
Neseniai Maskvoje vykusioje žemės ūkio parodoje susitikau su labai aukštais Rusijos pareigūnais, daug ką pavyko išsiaiškinti, suderinti pozicijas. Tikimės artimiausiais metais išlaikyti bent jau tokį pat eksporto į Rusiją lygį. Esu dėkingas parodoje dalyvavusiems verslininkams, žurnalistams. Jie buvo stiprus užnugaris derantis dėl tolesnio pieno produktų eksporto. Mūsų produkcija Rusijoje yra konkurencinga, turi savo vardą, yra paklausi. Todėl suprantu tos šalies verslininkus, kurie spaudžia savo vyriausybę, reikalauja tam tikro pirmumo. Tačiau nuo to tik nukenčia vartotojas.

Žemės reforma jau eina į pabaigą, tačiau nemažai kaimo žmonių skundžiasi žemėtvarkininkų padarytomis klaidomis, vengimu jas pripažinti ir ištaisyti. Kaip būtų galima pažaboti žemėtvarkininkų klano savivalę?
Iš tiesų žemėtvarkininkų klanas ne sprendė iškilusias problemas, bet patys jas gilino. Kaimuose jau atkurta 78 procentai žemės nuosavybės. Blogesnė situacija Vilniaus rajone, Kaune ir Palangoje. Tačiau daug kur buvo vadinamosios užslėptos žemės, ir su ja žemėtvarkininkai elgėsi kaip norėjo, tiesiog piktnaudžiavo savo padėtimi. Yra daug apleistų, nedirbamų ir neprižiūrimų žemių. Vieniems atkūrė į ją nuosavybę, kitiems – ne. Tokie dalykai vyko ne vienoje apskrityje. Dabar mūsų komandos pozicija tokia: klaidos turi būti ištaisytos, o pirmumas papildomai įsigyti žemės turėtų būti suteiktas ją dirbantiems ūkininkams. Dabar iš kitų vietovių žemę persikėlę žmonės neretai trukdo ūkininkauti. Patys jos nedirba, o išnuomoti siūlo už nerealią kainą.

Ūkininkai susikooperavo ir ėmėsi tokio projekto. Pieno gamintojams jis bus naudingas. Jau vien dėl kalbų apie tokios įmonės statybą pieno supirkimo kainos kai kur šoktelėjo dvidešimčia procentų. Martyno Vidzbelio nuotrauka

Kitų metų viduryje neliks apskričių administracijų. Kaip bus padalytos jų funkcijos sprendžiant įvairius žemėtvarkos reikalus?
Galvojame apie žemės fondo įkūrimą. Jis turėtų perimti visą žemės ūkio paskirties žemę, išskyrus urbanistines teritorijas, kur gyvena daugiau kaip trys tūkstančiai gyventojų. Tuomet tikrai bus daugiau aiškumo ir tvarkos. Visi žinos, kas priklauso ministerijai, o kas – savivaldybei. Juk, kai daug auklių – vaikas be galvos.

Užsiminėte, kad Lietuvoje yra daug nedirbamos, neprižiūrimos žemės. Ar bandoma kaip nors spręsti šią problemą?
Apie šią problemą prieš keletą savaičių kalbėjomės su Prezidente. Nemažai laukų apleisti todėl, kad dalis žmonių investavo į žemę kaip į saugų nekilnojamąjį turtą. Iš tiesų ji nei dega, nei kur nors dingsta, tačiau ją reikia dirbti. Geriausiai susidariusią netvarką iliustruoja vaizdas prie Vilniaus–Kauno magistralės. Pažiūrėkite, kiek čia apleistos, niekieno nedirbamos ir neprižiūrimos žemės. Tapęs ministru pasidomėjau, kas ją valdo. Pasirodo, įvairios nekilnojamojo turto agentūros, bankai ir panašios įstaigos. Daugelis, matyt, laukia, kaip tas žemes pelningai perparduoti ir metų metus nieko nedaro, augina piktžoles. Planuojame problemą spręsti žemės mokesčiu. Dirbi žemę – moki pusantro procento, nedirbi – mažiausiai dvigubai didesnius mokesčius. Žinau, kad toks projektas gali sulaukti įvairių reakcijų, nes kai kas mano: įsigijau žemės ir darau su ja, ką noriu. Tačiau tai neteisingas požiūris. Be to, daug kur yra melioracijos įrenginių, kitos infrastruktūros. Negalime leisti, kad ji būtų gadinama, būtų kenkiama kitiems žemės savininkams. Galiausiai apleistos, nedirbamos žemės, ypač prie pagrindinių magistralių, menkina ir mūsų valstybės įvaizdį.

Užsieniečiams žemė Lietuvoje dar neparduodama, tačiau vieša paslaptis, kad per kitus asmenis jos jau supirkta gana nemažai. Visi apsimeta, kad nieko nevyksta. Ar nemanote, kad tai įstatymų pažeidimas?
Žinoma, kad pažeidimas. Aš jau kreipiausi į teisėsaugos institucijas, kad išaiškintų tokius asmenis. Iš tiesų tai – užslėpta invazija į mūsų žemę, kurią užsieniečiai perka per kitus asmenis, Lietuvos piliečius, tikėdamiesi, kad po poros metų ofi - cialiai įteisins ją kaip savo nuosavybe. Tačiau tokiems gudročiams turiu blogų žinių. Kartu su lenkais keliame tą klausimą Europos Sąjungoje ir siekiame, kad žemės ūkio paskirties žemės pardavimas užsieniečiams būtų atidėtas bent penkeriems metams, kol Lietuva atsigaus po krizės, kad ir mūsų ūkininkai galėtų finansiškai konkuruoti su užsieniečiais ir taip pat turėtų galimybių jos įsigyti.