Ar tikrai auga eskalacija Baltijos jūroje?

Manau, kad Rusija bando ribas, iki kur gali eiti, ir kartu svarsto, kaipgi apsaugoti savo „šešėlinį laivyną“. Ir čia viskas susipina, kadangi NATO misijos „Baltijos sargybinis“, kaip ir NATO oro policijos Baltijos šalyse misijos paskirtis tokia pat: stebėti, fiksuoti, bet ne ginti. Būtent tokia NATO politika kelia įtampų ir pavojų. Užuot iš karto pasakius, kad tokių dalykų, kaip Rusijos laivų atplaukimas į NATO valstybės teritorinius vandenis, karo laivų ar lėktuvų atsiuntimas į tą vietą, mes nepakęsime, NATO aljansas, švelniai tariant, dabar atrodo lūkuriuojantis.

Jeigu mums visiems rūpi Baltijos jūros ekologija ir saugumas, jeigu norime nuosekliai įgyvendinti sankcijas Rusijai dėl „šešėlinio laivyno“ ir kitų dalykų, pats teisingiausias būdas būtų uždaryti Baltijos jūrą „šešėliniam laivynui“. O tai geriausia būtų padaryti Skagerako sąsiauryje. Štai ir viskas. Bet, žinant šiandieninių Europos lyderių neryžtingumą, vargu ar būtų galima to tikėtis. Todėl tokios provokacijos, tokie bandymai, tampymai, katės ir pelės žaidimas tęsis.

Ar tokią eskalaciją būtų galima suvaldyti diplomatinėmis priemonėmis? Na, kokios diplomatinės priemonės galėtų paveikti, sakyčiau, nusikaltėlius? Jų nėra. Jos tiesiog neveikia. Tą mes jau seniai matėme ir žinome, todėl vienas ar kitas diplomatinis pareiškimas, ar Prancūzijos užsienio reikalų ministro, ar kitos šalies atstovo, nieko nekeičia. Jis tik konstatuoja tai, ką mes visi žinome, bet nesiūlo jokių veiksmų. Jis tik liudija, kad NATO valstybės, bent jau didelė jų dalis, tikrai nepasirengusios išeiti iš komforto zonos. Ir pradėti rimtą, nesuvaidintą konfrontaciją su agresoriais.

Kokios galėtų būti tokios situacijos pamokos mums? Labai paprastos: NATO priklausančios mūsų regiono valstybės, kurios mato pavojus, turi labai rimtai kalbėtis tarpusavyje, kad būtų pakeista politika Rusijos provokacijų atžvilgiu. Reikia ne tik stebėti, bet ir užkirsti joms kelią. Ir duoti atsaką. Bet kadangi visi žinome, kad žodis „neeskaluoti“ yra pats maloniausias Vakarų politikų ausims, tai nelabai tikiuosi, jog tai bus padaryta. Tačiau bandyti reikia. Reikia daryti, kad žinotume, jog padarėme viską, ką galime.

Tokius dalykus, manau, turėtume vertinti sistemiškai. Panašių įvykių daugėja, jie tampa įvairesni savo išraiška – anksčiau buvo nutraukinėjami jūriniai kabeliai, stabdomi laivai, o dabar į incidento vietą siunčiami naikintuvai. Matome, kad laiko požiūriu tokios veiklos aktyvumas auga, ir tai kelia netikėtų susidūrimų riziką, galbūt neapskaičiavus skrydžių vektorių ar kt. O tai jau gali atvesti prie tikrai rimtų incidentų.

Ir mes, ir Europa, ir Jungtinės Valstijos aiškiai suprantame, kad Rusija naudoja „šešėlinį laivyną“, jog apeitų sankcijas, įvestas prekybai naftos produktais. Tie laivai kartais užkabina kabelius, nes yra techniškai netvarkingi, jų įgulos tinkamai neparengtos, plaukia joms nežinomais maršrutais. Tokia realybė. Jei kalbame apie naujausią incidentą, kai rusai pakėlė naikintuvą, pažeidusį Estijos valstybės sieną ir atskridusį į „šešėlinio laivyno“ tankerio tikrinimo vietą, tai galėtume prisiminti, kad Rusija ir anksčiau buvo aiškiai indikavusi, kad gins savo interesus Baltijos jūroje. Todėl, analizuojant situaciją, tokį veiksmą galima laikyti nuosekliu.

Mano nuomone, šis incidentas yra signalas visam NATO: Rusija aiškiai sako, kad gins savo laivus, jais gabenamus krovinius. Ir čia atsakomybė jau atitenka pačiam aljansui. Visos Vakarų šalys palei Baltijos jūrą yra NATO narės, todėl čia jau NATO regioninio formato klausimas: ką mes galime padaryti, kad atgrasytume tokius veiksmus? Kad padarytume Baltijos jūrą saugesnę? Turime „Baltic Sentry“ NATO jūrinę misiją, bet ji labiau apsiriboja stebėjimu. Reikia ir NATO, ir ES formatuose kalbėti apie saugumą Baltijos jūroje, reikiamus kinetinius veiksmus ir algoritmus, kurie padėtų Baltijos šalims ir kitoms NATO narėms išvengti panašių incidentų. Anksčiau tokiais atvejais Rusija apsiribodavo politine retorika, o dabar jau rodoma karinė galia. Tai aiškus eskalacijos signalas tikrinant, kaip į jį bus reaguojama. Turbūt laukiama ne tik NATO, bet ir atskirų su Baltijos jūra besiribojančių valstybių reakcijos. Manau, mūsų kariniams planuotojams, ir NATO, ir regioniniu, ir nacionaliniu lygmeniu, reikėtų apsvarstyti, ko siekiame „Baltic Sentry“ misija, jeigu ji tik stebi.

Kalbėjosi Arvydas Praninskas